Pirmadienis – tokia diena, kai nemažai kolegų Kaune, tad nieko nelaukiu ir nieko nesitikiu. Kol kiti verdasi rytinę kavą, ant administratorės stalo padedu lėkštę obuolių visiems pasivaišinti.

Prie kopijuoklio koridoriuje pluša kolegė, šiandien grįžusi iš motinystės atostogų. Visa švyti, bendradarbiai džiūgauja ją matydami. Pakalbam apie darbą, vaikus, džiaugiuosi, kad jos atveju pavyko rasti abiem pusėm priimtiną sprendimą.

Netikėtai sutinku personalo skyriaus darbuotoją. Paklausiu, kaip reikalai dėl mano prašymų apie darbo laiką ir išleidimo į profesinę konferenciją. Dar nesutvarkyta, bet ji to imsis.

Pietauju virtuvėlėje. Šiandien čia didžiulis klegesys: prie vieno stalo būrelis ir prie kito. Prisėdu prie smagesniųjų, pliurpiam apie renginį užsienyje, kur nemažai kolegų šią savaitę važiuos, apie neseniai vykusias bendradarbės vestuves, prisimenam kažkada vykusias savo iškilmes, kvatojam.

Po pietų sulaukiu CV prašymo, ieškos man dar čia kokios nors vietos. Po kelių valandų jau derinam pokalbio su būsimu viršininku laiką. Taip pat gaunu dokumentą apie mano darbo valandas (galėsiu tvarkytis įdarbinimą VU) ir leidimą ketvirtadienį praleisti profesinėje konferencijoje.

Antradienis praeina ramiai. Trečiadienis – mano pirmasis „mamadienis“: kadangi turiu 2 vaikučius, valstybė per mėnesį garantuoja vieną papildomą poilsio dieną. Tačiau poilsiu net nekvepia: advokatas, pokalbis dėl naujo darbo (aš labai labai noriu pas jus dirbti), pietūs su seniai nematyta drauge, popierių tvarkymas VU, senos skolos, tad vakarop leidžiu sau griūti į lovą ir valandžiukę nusnūsti, o paskui paknopstom lekiu pasiimti vaikus iš darželio.

Ketvirtadienį pradedu 7:45 pokalbiu su būsimuoju viršininku. Einu nusiteikusi atsargiai, nes susiradau internete skelbimą apie jo skyriui ieškomą žmogų ir ta pozicija neatitinka nei mano kvalifikacijos, nei darbo pobūdžio. Tačiau, pasirodo, kalbam apie visiškai naują etatą, kuris, nors nesivadins rinkodara, bet bus jai labai artimas. Džiugiai išsiskiriam palikdami personalo skyriui sutvarkyti pareiginius ir numatyti atlyginimą, tačiau įsivaizduoju, kad naują etatą ne taip paprasta įsteigti, tad nei ketvirtadienį, nei penktadienį nesulaukiu jokio konkretaus pasiūlymo. Ir tik maždaug 16:54, penktadienį, į duris pasibeldžia mano UAB`o direktorė, su kuria pirmąkart susipažįstu, ir pasivadinusi mane į pasitarimų kambarį išdėsto pasiūlymą, kuris vis dar toks pat nekonkretus kaip ir ketvirtadienio rytą, tik tiek, kad atlyginimą jie nori palikti tą patį, koks dabar yra mano sutartyje, ir nieko geriau pažadėti negali. Jeigu aš sutinku, tai turėčiau pasiskambinti savo viršininkui ir susitarti dėl pirmadienio kelionės į Kauną. Išvykimas 7 val. ryte, parvykimas 7 val. vakare. Arba galiu rezervuotis bendro naudojimo mašiną ir važiuoti pati, bet kadangi neturiu jokio vartotojo ir jokių prisijungimų prie įmonės vidinių sistemų, to padaryti neįmanoma. Darbui Kaune neturiu ir jokio kompiuterio nei popieriaus lapo, bet visa tai, atseit, eigoje atsirastų. Išsisaugau viršininko telefono numerį.

Susivėlinu išeiti, patenku į spūstį ir nervinuosi, spėsiu iki darželio uždarymo pas vaikus ar ne. Visą savaitgalį svarstau tą darbo pasiūlymą. Randu tik vieną su trupučiu „už“ ir keletą labai riebių „prieš“. Paskambinu būsimajam viršininkui, kad nevažiuosiu į Kauną, nes, nes, nes. Jis sako, ok, ir palieka geresnes mano darbo sąlygas svarstyti personalo skyriui. Taigi rytoj vėl viskas iš pradžių…

Susiję įrašai:

Grįžimo į darbą odisėja (2012-10-01)

Antroji diena darbe (2012-10-02)

Trečioji diena darbe (2012-10-03)

Ketvirtoji diena darbe (2012-10-04)

Penktoji diena darbe (2012-10-05)

…

Naujienos iš darbo fronto (2012-10-25)

Šeštoji – pokyčių darbe savaitė (2012-11-12)

Kalėdos darbe (2012-12-18)

Jau dirbu (tarkim) (2013-01-28)