Esu Mamų mugės pirkėja – fanė: čia gali rasti nematytų žaislų ir žaidimų, pigių drabužių. Šįmet sugalvojau sudalyvauti ir kaip pardavėja. Reikia prisiregistruoti Mamų mugėje, paskui mokejimai.lt sistemoje, įsigyti pakabų ir žiogelių, surašyti visas prekes, išsispausdinti ir sukabinti etiketes – daug vargo. Bet bandę žmonės sako, kad apsimoka, tai susigundžiau. Labiausiai – dėl galimybės išbandyt kažką naujo ir pratuštint spintas nuo leliukiškų daiktų.

Kelias į mugę – ilgas

1. Užsiregistravau Mamų mugės svetainėje. Galima nurodyti draugą, kuris rekomendavo, ir tuo veiksmu jam padovanoti nuolaidą apsipirkti. Tą ir padariau. Musumazyliai.lt forume mamos daro biznį ir prašo rekomendacinės nuorodos mainais į patarimą būsimoms dalyvėms. Kažin kiek nuolaidų susirinko toji gudri mama? 🙂
2. Visi atsiskaitymai tarp pardavėjo ir Mamų mugės vyksta per mokėjimai.lt. Taigi užsiregistravau į mokėjimai.lt, pervedžiau į mokėjimai.lt sąskaitą 25 Lt, o iš ten tuos 25 Lt į Mamų mugės sąskaitą – tai dalyvio registracijos mokestis.
   Atrinkau visus išaugtus drabužius, avalynę, žaislus, knygas ir kokią dieną užtrukau, kol peržiūrėjau, ar jie tikrai niekur nepairę, nedėmėti ir t. t. Na, mano vaikai tikrai ne iš tų, kur nuėję į žaidimų aikštelę stovi rankas susidėję ar ramiai vaikštinėja, tad nemažą dalį drabužių teko atidėt į šalį. Geresnius surinkau draugėms – gal dar ką kuri panaudos, visai prastus išmečiau. (Neatrodė jie man tokie jau labai prasti, kol nepradėjau gilintis į Mamų mugės reikalavimus.)
3. Kiekvieną daiktelį užregistravau Mamų mugės svetainėje. Tam reikia užpildyti keletą pasirenkamųjų grafų, bet ir tai pavargau. Ypač sunku buvo užvadinti taip, kad pačiai būtų aišku, apie kokį daiktą kalbama, bet nebūtų per daug durna tam, kuris paskaitys etiketę. Registruojant daiktą taip pat reikia nurodyti ir jo kiekį. Kaip vėliau supratau, kiekis – tai etikečių kiekis, ne daiktų pakuotėje. Batams automatiškai susigeneruoja 2, nes jas reikia tvirtinti ant kiekvieno bato.
4. Visus užregistruotus daiktus tuomet priskyriau konkrečiai – Vilniaus – mugei ir paleidau sugeneruoti etiketes. Tą daryti galima vienu paspaudimu pažymint visas užregistruotas prekes, tačiau jų sąrašas išdėstytas puslapiais ir kiekvienam puslapiui reikia tuos veiksmus kartoti iš naujo.
5. Išsispausdinau ir susikarpiau etiketes. Jos, beje, sugeneruojamos spalvotos, tačiau atspausdinti reikalaujama nespalvotai. O jau taip sugrūstos, kad sunku nukirpti nenukerpant žodžių.
   Rekomenduojama kiekvienam daiktui turėti bent po 2 etiketes, tad į spausdintuvą jas paleidau 2 kartus. Vėliau supratau, kad jei daiktas mažos vertės, 2 etiketes jam kabinti – tikra prabanga. Tad kitą kartą registruodama daiktus prie brangesnių rašysiu kiekį 2 ir jiems iškart susigeneruos 2 etiketės, o prie pigesnių paliksiu 1. Dabar turiu krūvą nepanaudotų etikečių. Laimei, ant tokių lapelių mes pratę sudarinėti pirkinių sąrašus, tad susigadys 🙂
6. Toliau rinkau paprastesnes ir mažiau reikalingas savo ir mamos pakabas, kiek trūko, pirkau. Dar reikėjo begalės žiogelių: kelnėms prisegti ant pakabų, taip pat kiekvienai etiketei. Dalį turėjau, didesnę dalį pirkau. Kai kuriems daiktams pakuoti prireikė užsegamų maišelių. Jų turėjau. Taip pat lipnios juostos. Jei sakytume, kad namų atsargos nieko nekainavo, pakavimo/kabinimo medžiagoms išleidau apie 30 Lt (gana brangiai pirkau žiogelius, kurių nurodytoji Assorti nebeturėjo).
7. „Linksmoji“ dalis – visus daiktelius iščiustyt, nuvalyt, išlygint ir supakuot į maišelius ar ant pakabų, pritaisyt visiems etiketes. Tam sugaišau turbūt irgi visą dieną. Segdama etiketes supratau, kad brangesni žiogeliai yra brangesni, nes storesni. Ir jie deja, labai netinka etiketėms kabinti, nes sunkiau įsegti, be to, drabužyje palieka didesnę skylę. Gerai, jei tai trikotažas…
   
8. Galiausiai supratau, kad daiktų ruošimas buvo dar ne didžiausias iššūkis. Užsiregistravau, kuriuo laiku atvešiu prekes, ir pradėjau sukt galvą, o kaipgi aš jas vešiu? Į ką supakuoti, kad tilptų su visom pakabom ir dar būtų išlikęs nors koks lyginimo pėdsakas? Taip pat turi būti patogu tą paką paimti ir nešti (į mašiną, iš mašinos). Pasirinkau lagaminus, nors kai ką vis tik būčiau geriau vežusi ištisus drabužių saugojimo maišuose.
   
9. Mugės vietoje atstovėjau eilę, prekes suregistravo skanuojant barkodus, paskui reikėjo pačiai vaikščioti po salę ir išdėlioti numatytose vietose. Įdomu, kad, tarkim, registruojant drabužį galima pasirinkti, jis berniukiškas, mergaitiškas ar unisex, bet kabyklos yra tik berniukų arba mergaičių drabužiams. Drabužių dydžiai etiketėms duoti pagal ūgio cm, bet mugėje sukabinti reikia pagal amžių ir pan.
10. Pridavus drabužius gavau popierinę apyrankę – apsipirkimo pirmumo bilietą: savanoriai ir pardavėjai turi teisę mugėje apsipirkti dieną anksčiau nei mugė atidaroma viešai.

Užjaučiu tuos pirmuosius pirkėjus, nes tiek daiktų apžiūrėti, tiek pakabų perversti – ne kiekvieno sveikatai. Daugumą kabyklų net neįsivaizduoju, kaip reikėjo apžiūrėti, nes drabužių buvo tiek, kad net sunku įterpti saviškius. Galbūt po to, kai visos pardavėjos sukabino, savanoriai dar ėjo pertvarkyti, kad tuštesnės kabyklos pasipildytų, o pilnesnės nesprogtų.

Ar tikrai apsimoka?

Kaip suprantu iš pomuginių komentarų musumazyliai.lt forume, per šią mugę labai daug daiktų dingo. Manau, kad kokių nors drabužių žmonės greičiausiai tiesiog nerado toje gausybėje. Bet kai dingsta tokie daiktai kaip maitinimo kėdutės ir gultukai, tai visai nejuokinga.

Vis dėlto dalyvaujant Mamų mugėj reiktų labiau nusiteikti, kad ne parduodi, o atiduodi daiktus į labdarą, nes dalį taip ir pažymi, dalį mamos atgauna apgadintų, dalį praranda. Tik kai atrenkame labdarai, tai nereikia tiek kruopščiai išvalyti, išlyginti ir t. t. Čia už išlyginimą ir kitus paruošiamuosius darbus gali dar gauti šiokį tokį atlygį: vietoj to, kad tiesiog atiduosi, kas nors susigundys ir nusipirks. Tai panašu į šiukšlių rūšiavimą: gali išrūšiuoti ir nunešti į konteinerį, o gali išplauti, tinkamai supakuoti ir atiduoti į eko tašką, už tai dar gaudamas kelis centus.

Ir Mamų mugės pirkėjai nupirks už „centus“. Pirkėjos viliojamos tuo, kad čia daug kokybiškų daiktų mažomis kainomis, o pardavėjos spaudžiamos parduoti kuo pigiau – už ne daugiau kaip 25-30% rinkos kainos. Net jei daiktas visiškai naujas (supakuotas, su etikete), primygtinai reikalaujama, kad jo kaina neviršytų 40% jo parduotuvinės kainos. Kodėl?

Žinoma, tą akimirką, kai susimokame ir išeinama pro parduotuvės duris, nusipirkto daikto vertė iškart krinta, nes pirkdami parduotuvėje dar susimokame už parduotuvės žinomumą, prestižą, kurio eilinės mamytės skelbimas neturi. Tačiau ta vertė nekreta taip dramatiškai – 60%! Jei daiktas net neišpakuotas, jo kokybė nė kiek ne kitokia nei būnant parduotuvės lentynoje, tad tokį daiktą verčiau parduoti per skelbimus. Be to, reiktų turėti galvoje, kad Mamų mugė dar nuskaičiuoja 25% nuo parduotų prekių, tad jei parduodi gerą daiktą už 100 Lt, realiai gausi tik 75 Lt, tad gal geriau vis tik įdėt skelbimą ir parduot už visus 100 Lt?

Pigiausi daiktai mugėje – 2 Lt. Jei tai ant pakabos kabinamas drabužis,

• registracijos mokestis 0,5 Lt (tarkim, kad pardavimui pristatote 50 daiktų, tai 25 Lt/50 vnt.),
• komisiniai už parduotą daiktą 0,5 Lt (25% nuo 2 Lt),
• pakaba 0,39 Lt,
• žiogelis etiketei 0,089 Lt (pigiausias),
• sakykime, kad popierius, spausdinimas, lipni juosta etiketės sutvirtinimui bei jūsų paruošiamieji darbai: skalbimas, lyginimas, kabinimas ant pakabos, etiketės tvirtinimas, prekių nuvežimas nieko nekainuoja (nors kainuoja vien jau elektra, skalbimo priemonės, kuras ir pan.),

uždirbsite 0,52 Lt. Ar verta tiek vargti?

Bendrai žiūrint, pardaviau už 327 Lt, komisinių sumokėjau 81,75 Lt, pakavimo medžiagoms ir dalyvio mokesčiui išleidau maždaug 55 Lt, uždirbau 327 – 81,75 – 55 = 190,25 Lt (Čia neskaičiuojant elektros, kuro, popieriaus, lipnios juostos, t. t. ir mano pačios darbo). Jei būčiau tuos pačius daiktus pardavinėjusi per skelbimus, būčiau uždirbusi apie 35% daugiau, nes ir kaina galėjo būti didesnė, ir komisinių nereiktų mokėti, tačiau tas procesas labai ilgas, o čia – juntama suma per 3 dienas.

Iš mano prekių niekas nedingo. Pardaviau ir kai kurias pažymėtas labdarai, bet iš neparduotų taip pat kai kurias atidaviau labdarai dar papildomai.

Ką verta parduoti Mamų mugėje?

Verta vežti daaaug daiktų, kai tiesiog norisi daugiau erdvės spintoje arba reikia įplaukų. (Mamų mugė tai vadina pelnu, tačiau įdėto darbo ir išlaidų yra tikrai nemažai, tad čia joks pelnas, tik „bonusas“ ar įplaukos per netyčią, iš serijos „mama davė“, „radau pamestą“.) Nors pati mugė iš esmės yra eilinis didelio mąsto kuisliukas, ji sulaukia begalinio pirkti čia ir dabar nusiteikusio srauto, nes vyksta tik kelias dienas ir žiniasklaidoje gerai paskleista ir vis primenama idėja, kad čia visko daug, labai gero ir labai geromis kainomis. Tai kuri ūkiška mama praleis tokią galimybę?

Aš labiausiai džiaugiausi pardavusi užsigulėjusius žaislus, „išaugtas“ knygas ir nežaidžiamus žaidimus. Kadangi apskritai tokius dalykus dažniausiai įsigyju per didžiuosius išpardavimus, skelbimus arba second-hand`uose, kaina, kurios galiu paprašyti atsižvelgdama į tokio naujo daikto kainą rinkoje ne itin skiriasi nuo tos, kurią mokėjau. Tad čia gal ir galima jau būtų įžvelgti šiokį tokį pelną, nes mokėta mažai, pasinaudota tiek, kiek tas daiktas buvo aktualus, ir susigrąžinta ~60-75% mokėtos sumos. Be to, tokie dalykai kaip žaislai, knygos ir žaidimai užima tiek vietos namuose, kad išvežus bent 10 vnt. pralaisvėjimas lentynose iškart jaučiamas.

Vertę jaučiu ir pasiūlydama pardavimui tokius drabužius, kurie jau atitarnavo viską, ką galėjo, bet vis tiek dar yra geri. Tarkim, striukė, kurią rengėsi mano vaikai, paskui draugių vaikai ir ji vėl grįžo pas mane ir vis dar yra puikiai tinkama dėvėti, tačiau aš jau nepažįstu tokio mažumo vaikų. Taigi daiktas kaip ir atitarnavo, baigė savo gyvenimą, tačiau galiu iš jo turėti dar naudos – gauti pajamų jį parduodama.

Mugės organizavimas

Dažnas organizatorių pasiteisinimas, jei kas nors nepatiko – trūko savanorių. Taip, prekybinės salės ir prekybinės įrangos nuoma nemažai kainuoja, tačiau pardavėjos su registracijos mokesčiu ir komisiniais sumoka tikrai nemažai, kad gautų deramą aptarnavimą: aiškias instrukcijas viduje, pakankamai ir tinkamos vietos savo prekėms, gerą elgesį ir apsaugą savo prekėms. Spausti pardavėjas dar būti ir savanorėmis – ne išeitis, nes darbas paruošti savo prekes – taip pat savanoriškas, ilgas ir sunkus.

Tačiau jeigu savanorių kiekis yra problema daugeliu atvejų (eilės, daiktai ne savo vietose, daiktų dingimai ir t. t.), tai pirmas darbas organizuojant mugę turėtų būti surinkti reikiamą kiekį savanorių kiekvienoms pareigoms: kasoms, apsaugai, rūšiavimui ir t. t. Kol to kiekio nėra, mugė negali vykti arba ji turi būti mažesnių apimčių.

Kitas dažnas pasiteisinimas – mažai vietos, t. y. labai daug pardavėjų / prekių. Juk Mamų mugė kviečia kuo daugiau dalyvių, tai pati mugė gali nustatyti ir jų ribas. Tikrai galima apytikriai apskaičiuoti, kiek drabužių galima normaliai sukabinti ant x metrų kabyklų, kiek batų galima išdėstyti ant x metrų lentynų. Užregistruotų prekių skaičiui pasiekus tą ribą registracija stabdoma ir tiek žinių. Pardavėjai būtų suinteresuoti nesnausti ir registruotis ne paskutinę dieną.

Taip pat nors šiek tiek kontroliuoti, kas tai per prekės, taip pat Mamų mugės rankose. Tarkim, gausybę naujų skydų su kardais mačiau kiekvienoje mugėje, kiek tik teko eiti. Akivaizdu, kad kažkoks verslas naudojasi šia galimybe savo bizniukui sukti. Šioje mugėje taip pat buvo labai daug naujų vienodų bodžiukų, seilinukų, čiulptukų ir kitokių dalykų. Juk akivaizdu, kad tai ne mamos atneštos prekės. Kodėl tokie įsileidžiami, jei vietos mažai, savanorių mažai, prekių per daug? Tegu eina jie į kaziuko muges ar grupinius.

Ir visame kame jaučiasi moteriškas chaosėlis, būdingas projektams, kurių mąstai viršija aprėpiamas ribas. Yra begalė dalykų, kuriuos Mamų mugės rengėjos nori pasakyti, taigi šiek tiek čia, šiek tiek šičia, dar truputį čia, o čia jau visai išsamiai, bet jeigu tik rasi šią vietą.

Visa, ko reikia pardavėjai, – tai trumpa instrukcija pažingsniui, ką daryti. Jei atsiversime pardavėjai skirtą skiltį „Svarbiausi žingsniai“, tai čia kalbama tiek apie registraciją mokėjimai.lt sistemoje, tiek apie tai, kad galima gauti nuolaidą savo pirkiniams, tačiau kaip paruoštas pristatyti prekes – „sukabintas ant pakabų, reikiamai supakuotas, prisegtomis etiketėmis“. Kas tas „reikiamai“?

Kažkur užsiminta, kad pakabos kilputė turi žiūrėti tik į tą pusę ir ne į kitą, etiketė turi būti konkrečioje vietoje, jokioje kitoje, tad ieškom informacijos toliau. Kai atsiverčiame D.U.K. dalį, kuri konkrečiai apie tai („APIE PREKĖS PARUOŠIMĄ IR ETIKETĖS PRIKABINIMĄ“) irgi randame labai „išsamią“ informaciją: „Prekės į mugę turi būti pristatytos taisyklingai sukabintos ant pakabų ir pilnai paruoštos, supakuotos, su etiketėmis.“ Ir tik visai kitoje vietoje yra nurodymai su paveiksliukais, kas tas „reikiamai“ ir „taisyklingai“.

Nelabai aišku, kokios prekės tinkamos į mugę, kokios – ne. Kiek supratau iš pavienių pastabų šen bei ten, apatinis trikotažas nepriimamas, nebent tik naujas. Paprastai apatinio trikotažo taisyklės taikomos ir kūdikių drabužėliams, tačiau jie čia tinka. Pardavime netgi mačiau nemažai medžiaginių vystyklų, taip pat priimami maudymosi kostiumėliai, kojinės. Tai kur tos apatinio trikotažo ribos? Nesugebėjau rasti išsamiau.

Mamų mugė – žavi idėja, jei žiūrėtume į ją kaip į draugių iniciatyvą: sutaria, kokie daiktai tinka, kokios gali būti jų kainų ribos, kaip jie turi būti pateikti, ir susirenka sutartą dieną. Tada draugiškai surūšiuoja, ką atsivežė, kažkas kažką parduoda, kažkas kažkuo apsikeičia, kas atliko, atiduoda labdarai ar parsiveža atgal. Deja, šį modelį išdidinus Mamų mugė tampa nevaldomu monstru, nes rūšiuotojos, pardavėjos ir pirkėjos atsidalina į atskirus asmenis ir kiekvienas kitam turi pernelyg didelių, bet niekur neapibrėžtų lūkesčių bei pažadų: rūšiuotojos žada gerus daiktus ir mažas kainas, tačiau pardavėjos nori prastumti prastus daiktus ir/ar didesnėmis kainomis, pirkėjos vietoj patogumo gauna atstovėti ilgiausias eiles ir atranda galimybių pasiimti kai ką dovanai – kiekviena grandis žiūri tik savo asmeninės naudos. Tada visos pusės kažkuo nepatenkintos ir nusivylusios, nes iš tiesų modelis gerai veikia tik dalyvaujant visuose vaidmenyse – savanorio, pardavėjo ir pirkėjo, kai supranti kiekvienos grandies darbą ir orientuojiesi į viso renginio sėkmę, kad malonu būtų ir rūšiuotojai, ir pardavėjai, ir pirkėjai. Man atrodo, kad tik dalyvaujantieji mugėje šimtu procentų (visuose vaidmenyse) pajunta tikrąją šio renginio prasmę ir džiaugsmą.