1986 m. Londone, o prieš dvejus metus ir Vilniuje gimė mažytė mergaitė su karūna. Iškart jau kokių trejų metų ir labai išdidi. Kai tik prasižioja, tai vis ko nors „NORIU!“ arba ko nors „NENORIU!“ Ar pažįstat tokią? O gal panašus žmogutis kaip tik dabar tampo jus už rankovės ir neleidžia ramiai susitvarkyti savo reikalų?
Esu tikra, kad dažnas turite tokį ar tokią, lakstančią savo namuose. Mažoji Princesė tiek primena dvimetį trimetį, kuris jau toooks savarankiškas, rimtas ir svarbus, kad vaikams ji baisiai sava, o tėvams – baisiai suprantama. O viskas prasidėjo nuo puoduko (tiek Londone, tiek Vilniuje) – bene opiausios tėvų problemos…
Mažajai Princesei pabodo sauskelnės ir Karalienė pasiūlė puoduką. Iš pradžių jis atrodė dar didesnė nesąmonė nei sauskelnės, bet paskui Princesė ėmė su juo visaip žaisti, kol įprato daryti į jį tai, kas priklauso. Tada ji visiems didžiuodamasi rodydavo turinį, o visi labai ja žavėjosi. Bet kartą Princesė žaidė pilies viršūnėje ir staiga užsimanė ant puoduko! Tarnaitė puolė ieškoti puoduko, Karalius puolė ieškoti puoduko, Virėjas puolė ieškoti puoduko, Sodininkas puolė ieškoti puoduko, Generolas puolė ieškoti puoduko, Admirolas rado, Tarnaitė nunešė, deja, šiek tiek per vėlai…
Mano tuometinis keturmetis (prieš porą metų), kuriam ši knygelė jau buvo kiek per vaikiška, bet puoduko bėdos vis dar aktualios, klausėsi išpūtęs akis ir iškart paprašė paskaityti dar kartą. To nėra niekada prašęs nei iki tol, nei po šios knygos. Taip, matyt, jam buvo netikėta pasaka puoduko tema ir taip artima.
Kai kurie tėvai nusivilia, kad knyga baigiasi „nesėkmingai“. Bet juk taip nebūna, kad vaikas šiandien pradėjo draugaut su puoduku, tai jau niekada neapsidarys, jau šįvakar užmigo vienas, tai nuo šiol niekada niekada nebesiprašys į tėvų lovą. Šiems procesams dažnai būdinga vienas žingsnis į priekį, du atgal. Kaip tėvai turime suprasti vaiką ir jį padrąsinti: „Šįkart tau nepavyko, bet nieko tokio, kitąkart seksis geriau.“
Mane šioje knygelėje nuvylė tik vienas žodis: „Sauskelnės yra JEEEK!“ Na, argi mes taip sakome? Pamačius net neaišku, kaip perskaityti 🙂 Mes sakom: FUUUI! Arba FUUU! Arba FEEE!
„Nenoriu į lovą” – turbūt mano mėgstamiausia. Princesė niekaip nesupranta, kodėl turi eiti miegoti, nors nėra pavargusi. Gydytoja ją nuneša į lovą, nes miegas – labai gerai, o ji vis randa priežasčių nemiegoti: noriu vandens, dabar meškiukas nori vandens, spintoje slepiasi pabaisa, dabar pabaisa po lova, o virš lovos – voras ir t. t. Galiausiai ji užmiega katės guolyje. Pabunda, žinoma, neišsimiegojusi. Dabar ji tikrai pavargusi ir metas į lovą…
Turim ir mes tokį princą, kuris niekaip negali užmigti… Bet labiausiai ši knygelė mane sužavėjo viena labai už širdies griebiančia citata. Kai princesė pasiskundžia, kad bijo voro plaukuotomis kojomis, Karalienė atsako: „Tėvelio kojos taip pat plaukuotos, bet jis man atrodo mielas“…
O jūsų Princesė noriai plaunasi rankas? Pas mus tai jau seniai tapo įpročiu, tačiau mažylės nuotykiai vis tiek įtraukia.
Karalienė liepia plauti rankas prieš valgį, Virėjas – po žaidimų su šunimi, Karalius – po puoduko, Kambarinė – po čiaudėjimo. Bet tai kam šitiek kartų jas plauti? – nesupranta princesė. Tada Kambarinė papasakoja, kokie siaubingi yra mikrobai („blogiau už krokodilus“) ir kur jie gyvena, ir kad patekę į pilvelį gali susargdinti. Princesei kyla ūpas švariai švariai nusiplauti rankas, o tada Kambarinė jau duoda jai pyragą. „O tu ar nusiplovei rankas?“ – klausia jos Princesė.
Kas ten slepiasi tamsoj? Princesė bijo vaiduoklių. Karalius patikina, kad jų NEBŪNA, Admirolas patikina, kad jų NEBŪNA, Gydytoja patikina, kad jų NEBŪNA, Kambarinė patikina, kad jų NEBŪNA, ir išjungia šviesą. „Tikiuosi, vaiduokliai taip pat bijo tamsos“, pamano Princesė. (Aha, iš tiesų tai ji bijo tamsos!) Ir tada ji išvysta mažą vaiduokliuką, kuris jos išsigąsta ir nulekia pas savo mamą prašydamas neišjungti šviesos, nes tamsoje yra mažų mergaičių. O vaiduokliuko mama jį tikina: „Mažų mergaičių nebūna!“
Jei neturit kvailų baimių apie vaiduoklius, ši istorija tokia pat smagi, kaip visos kitos.
Galiausiai Mažoji Princesė sušunka: „Noriu savo čiulptuko!“ Taip, ji jau didelė, bet čiulptukas jai patinka. Kol Virėjas užkalbinėja jai dantį, Princesė maudosi, prausiasi ar miega, kažkas vis nugvelbia čiulptuką ir įmeta jį tai į kaminą, tai į šuns guolį, tai į šiukšlių dėžę… Galiausiai Princesė jį pasiriša juostele – dabar jau niekad nepames. Ir nepasiduoda įkalbinėjimams jo atsisakyti. Bet kur buvęs, kur nebuvęs išdygsta pusbrolis ir pareiškia, kad „tas čiulptukas atrodo kvailai“. „Bet jis ne mano“, – atšauna Princesė ir visiems laikams atiduoda jį savo meškinui.
Pastaruoju metu šios knygos parduodamos su nuolaida, be to, šiuo laikotarpiu jos dar dalyvauja akcijoje Knygų Kalėdos – galite nupirkti jų sunkiai gyvenančioms bibliotekoms, t. y. vaikams, kurie neišgali turėti bibliotekos namuose, bet mėgsta skaityti. O saviškiams gal visą knygelių rinkinį su lėle ar raktų pakabutį?