„Kuo didesni vaikai, tuo negražiau elgiasi” – pirmoko pastebėjimas po kelių savaičių mokykloje. Džiaugiuosi, kad jis gavo tvirtus vertybinius pagrindus darželyje ir jį trikdo netinkamas vaikų elgesys: įsisiautėjusius stabdo, į muštynes nesivelia, jaučia pareigą pranešti mokytojai, kai vaikai įžeidinėja vieni kitus.

Bet prabėgo dar kelios savaitės ir aš nebesu tikra dėl savo vaiko. Žinau, kad jo patiriami konfliktai gali būti ir jo paties išprovokuoti, nes erzintis ir užkabinėti jis taip pat moka. Bet svarbu, kad tai netaptų norma.

Iš tiesų muštis ir erzintis – visai normalus vaikų elgesys, ypač kai jie patenka į naują aplinką ir turi atrasti savo vietą, savo vaidmenį naujame kolektyve. Toks elgesys yra normalus, bet netoleruotinas. Normalus, bet netinkamas, jį būtina taisyti. Ugdymo įstaigoje svarbiausias vaidmuo šioje situacijoje tenka pedagogui ir jis lengvai su šia užduotim susidoros, jeigu jo vertybės humanistinės, emocinis intelektas pakankamas, netrūksta atidumo, meilės, pagarbos ir tikėjimo, kad visi vaikai yra geri ir tikrai moka gerai elgtis.

Namuose tą patį darbą turi atlikti tėvai. Deja, paprastai užkabinėjimais besiskundžiantį vaiką jie laiko silpnu ir dažniausiai ragina duoti atgal. O jeigu jūsų vaikas yra tas besimušantis, ar norėtumėte, kad kitų vaikų tėvai saviškius mokintų duoti jam atgal, ir dar taip, kad daugiau tam nekiltų noras kabinėtis? Na, galbūt jums būtų smagu, kad jūsų mušeiką kas nors pagaliau pamokytų ir galų gale jis pakeistų savo elgesį. O jeigu „karinis konfliktas” namuose? Ateina vienas vaikas besiskųsdamas, kad kitas jam sudavė. Ar sakysit „Dėk jam atgal, kad maža nepasirodytų”? Negi tikrai skatinsit brolius vienas kitą talžyti ir džiaugsitės, kokie jie stiprūs, neskystablauzdžiai?

Be to, kad „duok atgal“ gali turėti liūdnų pasekmių dalyvaujančių vaikų fizinei sveikatai, tai dar ir jo pasekmės bendravimui ne kokios. Ar tikslas yra padaryti, kad abu vaikai bijotų vienas kito ir laikytųsi viens nuo kito atokiai? O gal verčiau norėtumėte, kad jie gražiai sutartų, būtų vienas kitam draugiški? Neabejoju, kad dauguma tėvų svajoja apie pastarąjį variantą. Deja, pasirenka netinkamas priemones. „Duok atgal“ draugiškumo jausmo nesukelia. Galiu pakartoti dar kartą: „duok atgal“ NESUKELIA draugiškumo jausmo.

Tai ką, lieka tik silpnųjų kelias – bėgti nuo konflikto arba atlaikyti puolimą susigūžus kamputyje? Ne, tai kitas kraštutinumas, kuris taip pat turi blogas pasekmes: užpuolikas gauna pritarimą, kad jo elgesys yra tinkamas norint siekti savo tikslų, be to, jis įgyja nepelnytą galingesniojo poziciją, tuo tarpu užpultasis prisiima pralaimėtojo vaidmenį, kuris jam gali kišti koją visose gyvenimo srityse. Tai ką daryti?

Pirmiausia garsiai pripažinkite, kad užkabinėjimais besiskundžiantis vaikas yra stiprus. Kodėl stiprus? Jis stiprus dėl to, kad 1) turi gerą supratimą, kas yra tinkamas ir netinkamas elgesys; 2) jo vertybės tiek tvirtos, kad jis nepasiduoda puldinėjimams ir nepuola į netinkamą elgesį; 3) konkrečioje situacijoje jis turi drąsos pripažinti savo silpnumą ir paprašyti pagalbos. Įgūdis pasidalinti savo rūpesčiu su kitais – gyvybiškai svarbus. Jo neturintys žmonės yra linkę į savigraužą, depresiją ir savižudybę, nors iš šono žiūrint, reikalas būtų buvęs lengvai išsprendžiamas, jei tik dar kas nors būtų apie jį žinojęs. Dar čia galite pasiglostyti ir save, nes vaikas atėjo pagalbos pas jus. Jeigu jo dabar neatstumsite, jis ateis ir tada, kai klasės draugai pradės rūkyti ar vartoti narkotikus, kai nelaimingai baigsis pirmoji meilė ar egzaminai pasirodys pernelyg sunkūs.

Taigi turėdami stiprų vaiką pasakykite, kaip džiaugiatės, didžiuojatės, kad jis toks stiprus. Kartu pamėginkite išnarplioti situaciją ir sugalvoti galimų konflikto priežasčių. Tada kartu sugalvokite, ką būtų buvę galima (ne)padaryti, kad to konflikto nebūtų atsitikę, arba kaip jį buvo galima išspręsti, kaip galima elgtis kitą kartą panašioje situacijoje. Jūs daugiau kalbėkite klausimais, o atsakymus tegu galvoja vaikas.

Mes kalbamės apie tai, kad žmogus išsivystė iš beždžionės. Kaip bendrauja beždžionės? Šaukia, kumščiuojasi. Kaip bendrauja žmonės? Kalba ramiai, maloniai, jei nori liesti kitą, liečia be pykčio. Kuris būdas mielesnis? Žmonių? Tai puiku, tu jį tikrai moki, nenusileisk vėl iki beždžionių.

Taip pat prisiminėme Kimočių bendravimo raktus: išlaikyk ramų veidą ir kūną, kalbėk ramiu balsu. Tik taip pajėgsi neįsitraukti į nemalonų žaidimą ir užkabinėtojui pasakyti, kad jo elgesys tau nepriimtinas. Vaikui bus neįdomu bėgti nugriebus tavo daiktą, jeigu tu jo nesivysi, bus neįdomu muštis, jeigu tu nesimuši, o tik gudriai išsisuksi nuo jo smūgių, kaip gaudynėse išsisuki nuo gaudytojo.

Pasiūlyk kitą žaidimą! Nes greičiausiai jis prie tavęs priėjo tik todėl, kad nori su tavim kažką veikti, bet nesugalvoja ką. Jeigu tave ims kumščiuoti ar atims tavo daiktą, tu tikrai reaguosi ir įsitrauksi į tą, kad ir nevykusį, žaidimą. Būk stiprus ir neįsitrauk, nežaisk, jeigu tau nemalonu. Kitą sykį užuot laukęs atakos, pats prieik su savo idėja smagiam žaidimui.

Paprastai vaikai muša ar užgaulioja kitą ne dėl to, kad norėtų pamatyti kitą apsiverkusį, kruviną ar sulaužyta ranka. (Tai juos netgi išgąsdintų!) Taip vyksta todėl, kad jie dar nėra pakankamai brandūs elgtis kitaip ir, kai jaučiasi nesaugūs dėl savo statuso ar gebėjimų, kai susierzina ar pyksta, jų smegenys nepajėgios sugalvoti kitų elgesio būdų. Tėvų ir pedagogų reikalas yra tai suprasti ir padėti elgtis brandžiai. Nors smegenys nepajėgios pačios sugalvoti, jos pajėgios perimti kitus modelius, juos kartoti, mėgdžioti. Todėl metinukas geba ne mušti, o glostyti tėčio veidą, kai jam tai parodoma, o dvimetis geba ištiesti prašančią rankelę, kai nori žaislo, o ne jį atimti, nes mes aptarėme, kad gražus elgesys būtų visiems malonesnis ir nekartą jį kartu išbandėme. Tokių pačių alternatyvų turi ir nepageidaujamas vyresnių vaikų elgesys, jeigu tik nenumosim į jį ranka, pripažindami, kad viskas gerai, daryk taip ir toliau.

Kai įvyksta konfliktas, svarbu neteisti, nepamokslauti, nevertinti, o ramiai pasikalbėti su abiem pusėm, kad vienas papasakotų kaip buvo ir kitas papasakotų kaip buvo. Dažniausiai tai padeda nuslūgti vaikų emocijoms ir išaiškėja nepageidaujamo elgesio priežastis. Tada reiktų kartu aptarti, kokių veiksmų buvo imtasi ir kokių jie davė rezultatų. Tarkim, vienas numetė kito pieštuką, todėl antrasis trenkė pirmajam. Su antruoju kalbame: „Tu supykai dėl pieštuko ir jam trenkei, taip?… Tu norėjai, kad tavo pieštukas liktų ant stalo ten, kur buvo, taip? … Kai jam trenkei, ar pieštukas pakilo ant stalo, ne? … Ką reikėtų daryti, kad pieštukas pakiltų ant stalo? … Taip! Tikiu, kad kitąkart pasielgsi būtent taip.” Su pirmuoju: „Mes gerbiame kitų žmonių daiktus ir jų nemėtome. Ar tau patiktų, jeigu kas nors numestų tavo pieštuką? … Kaip tada jaustumeisi, ką darytum? … Žinai, žmonėms dažnai pasitaiko, kad jie būna neatsargūs ir netyčia numeta kokį nors daiktą. Ar žinai, ką jie tada daro? … Taip! Tikiu, kad kitąkart pasielgsi būtent taip.” Su abiem: „Susitarkime, kuris dabar pakels nukritusį pieštuką?” Atsakymą padiktuos vaikai. (Šiame tekste daugtaškių vietoje kalba pats vaikas.)

Agresyvesni paprastai būna tie vaikai, kuriems namuose stinga meilės, supratimo, dėmesio, nesiseka kitiems vaikams lengvos veiklos. Jeigu toks vaikas baramas, gėdinamas, jam grasinama bausmėmis, tai tik patvirtinamas jo, kaip blogiuko ar netikšos vaidmuo ir nepageidaujamo elgesio tik daugės. Verčiau atrasti per dieną nors vieną dalyką, dėl ko tą vaiką verta pagirti, priglausti, paglostyti, parodyti teigiamo elgesio būdus jam kebliose situacijose, atkreipti dėmesį į dalykus, kurie jam sekasi. Tik taip jis galės išlipti iš blogiuko batų. O juk visi vaikai yra geri, ar ne?

Galima namuose per pusryčius, o ugdymo įstaigoje per Ryto ratą prisiminus vakarykštę dieną pasakyti kažką gero apie kiekvieną susirinkusįjį, pvz., praleido pro duris, gražiai žaidė, maloniai kalbėjo, pakėlė nukritusį daiktą, neprišiukšlino, padėjo ir t.t. Galima vakare pasidžiaugti gerais dienos darbais: kai aptariate dieną, kiekvienas galėtų pasakyti 1 dalyką, kuris nepasisekė (o taip, tėveliams irgi nutinka nesėkmių, o kai vaikas papasakos apie savąją, paklauskit, ar jam nereikia pagalbos ją sprendžiant), ir 1-3 dalykus, dėl kurių savimi didžiuojatės. Pradžioj bus sunku sugalvoti, bet pasidžiaugti savimi, kad ir dėl smulkmenos, – naudinga terapija ir suaugusiems.

Bausmės metodas, deja, dažniausiai naudojamas netinkamai. Netinka grasinimai, pvz., „Jeigu dar kartą primuši sesę, išvarysiu tave iš namų“, nes taip tiesiog nepasielgsite, be to, vaikas net neįsivaizduoja, ką reiškia būti išvarytam iš namų (išmestam iš klasės, mokyklos), tad tie žodžiai jam nieko nesako. Netinka ilgos bausmės, pvz., „Šiandien kalbėjai negražius žodžius, dabar visą savaitę – jokių filmukų“. Tai reiškia, kad ir šiandien, ir rytoj, ir poryt ir t.t. vaikas ir toliau gali kalbėti negražius žodžius, nes šiaip ar taip filmukų nebus. Gal tiesiog trumpinti jų laiką, pvz., šiandienos negražūs žodžiai sutrumpina savaitės filmukų normą 10 minučių?

Tinka bausmės, kylančios iš pasekmės, pvz., numetei daiktą, imk ir pakelk; suplėšei draugo popierių, atnešk jam naują. Taip pat tinka logiškos, pvz., įskaudinai – atsiprašyk; užgavai – papūsk, paglostyk (jei abiem pusėms tai priimtina); padarei kažką negero, padaryk gero.

Tinka apdovanojimai, pvz., už gerą poelgį/darbą skiriamas taškas, už blogą – atimamas, surinkus x taškų gaunamas prizas (ugdymo įstaigoje: eini pirmas vorelėje, sėdi arčiausiai mokytojo Ryto rate, pirmas kažką išsirenki, gauni ekstra laiko mėgstamam žaidimui, esi atleidžiamas nuo nemėgstamo darbelio, etc.; namuose: gali rinktis, ką valgysim pietums, prieš miegą skaitom tavo išrinktą knygą, parduotuvėje gali išsirinkti papildomą saldėsį, einam valgyti tų skanių ledų, žiūrim tavo išsirinktą filmą, šiandien gali nevedžioti šuns, gali pažaisti dar vieną kompiuterinį žaidimą, etc.). Geriausia, jei tas prizas būtų ne finansinis ir ne apčiuopiamas, nes juk ir elgesys yra neapčiuopiamas. O patikėkit, tokie prizai kaip privilegijos ar kažkas ekstra prie to, ką ir taip gauni, žiauriai džiugina vaikus!

Taip pat svarbus padrąsinimas ir galimybė pasitaisyti: „Aš žinau, kad tu moki elgtis gražiai ir kitąkart pasielgsi būtent taip“; „Gali susigrąžinti tas 10 minučių filmuko, jeigu padarysi tą ir tą“. Juk ir jums pasitaiko suklysti, įžeisti, užgauti, sudaužyti. Dėl to netampate netikša, blogiuku, bet sutvarkote, ką pridirbote, atsilyginate geru ir į širdį vėl grįžta ramybė.