Kaziuko mugė – man pats pačiausias renginys ugdymo įstaigoje, jei tik suaugusieji geba atiduoti veiksmą į vaikų rankas. Kai vaikai kasdieniame gyvenime yra tik norėtojai ir pirkėjai, šis renginys – vos ne vienintelis toks, kur vaikui geriausiai atsiskleidžia, kaip sukasi pasaulis, kaip uždirbami pinigai, kaip jų uždirbt daugiau, greičiau, su mažiau pastangų ir išlaidų. Ar bent jau kaip per daug neišleisti.
Kaziuko mugės koncepcijų gali būti daug, bet dalyvio tikslas tas pats – uždirbti. Norint uždirbti, turi gerai suvokti, kas bus tavo pirkėjas, kas labiausiai virpins jo širdį, pro ką jis niekaip nepraeis. Žinoma, ir įsivertinti, kiek lėšų jis turės ar norės skirti. Šitą vaikui suvokti, aišku, sunku, bet pedagogai ir tėvai gali „pavairuoti“ tiek teikdami konkrečias idėjas mažesniems vaikams, tiek keldami klausimus didesniems.
Taip pat reikia nepamiršti, kad Kaziuko mugė – tai prekyba savo dirbiniais, tad klausimas būsimam pardavėjui: ką tu gali pagaminti greitai, daug ir su mažomis finansinėmis sąnaudomis. Ne šiaip pagaminti, bet kad būtų patrauklu pirkėjui ir turėtų konkurencinį pranašumą tarp kitų: naudinga arba smagu, unikalu, protinga kaina.
Čia prieštaraučiau tokiems šeimyniniams projektams kaip „mama prikepė keksiukų / tėtis išdrožė paukščiukų, kol aš miegojau“, nebent uždarbis yra pasidalijamas su mama / tėčiu arba yra sutarta, kad tėvai savo dirbinius mugei aukoja. Kitu atveju vaikas turi būti įsitraukęs į gamybą kiek galima daugiau. Jei visai dar mažas, gal jis išsirinks, kokie bus keksiukai: šokoladiniai, bananiniai, su uogomis, padės maišyti tešlą ir pan. Jei didesnis, jau svers reikiamus produktus pagal receptą, dar didesnis pats tą receptą susiras, susižiūrės, kad nieko netrūktų, nubėgs į parduotuvę, jei reiks, ir t.t.
Pirmoje mūsų Kaziuko mugėje vyresnėliui tebuvo maždaug 2,5 m. Buvo sutarta, kad mažieji darželinukai veiklų metu gamins įvairius darbelius, didieji juos pardavinės, o tėvai gali prisidėti savo rankdarbiais, kepiniais ir pan. Pinigai renkami į bendrą fondą, už kurį bus pasikviestas teatras ar kas nors panašaus.
Aš paaukojau kiniškų mazgų dirbinėlių, o vaikas vedžiojosi mus po mugę ir rodė, kiek visko pripiešęs, prilipdęs, privėręs, ir mes, žinoma, visa tai įsigijom – juk mūsų vaiko daryta!
Antraisiais metais buvome tik pirkėjai. Nors Vaikystės sodo Kaziuko mugė – viena didžiausių švenčių, jomarkas kaip turi būti: vienoj klasėj šukuosenos ir piešimas ant veido, kitoj – teatras, trečioj – aktyvūs žaidimai, ketvirtoj – rankdarbių prekyba ir dirbtuvės, penktoj – saldėsiai, kai kurie gaminami čia ir dabar, jei esi tik pirkėjas – tai tik pusė smagumo. Bet ir vėl – pamoka iš kitos pusės. Nusistatai, kiek galėtum išleisti, galbūt tie pinigai ar bent dalis jų yra iš vaiko santaupų, tada apeini mugę ir įvertini, ką norėtum vs. galėtum įsigyti, galiausiai – perki pačius pačiausius dalykus ir, jei tai vis dėlto saldėsiai, tai ne visus į pilvą, bet dalį susipakuoji neštis namo, kad nepasidarytų bloga.
Ketverių vyresnėlis jau buvo pardavėjas. Bet taip rimtai pažiūrėjo į savo pareigas, kad visą mugę kaip prikaltas prasėdėjo prie prekystalio ir nespėjo nieko sau išsirinkti. Tai galop mudu su mažėliu savo nuožiūra jam šį bei tą nupirkom ir nunešėm. Tik gaila, kad ir pati prekyba buvo gana vangi tais metais, tai vaikas tik pavargo. Užtat pasižiūrėjom, kas labiau einama nei paprasti kepiniai.
Kitais metais tėčio iniciatyva darėm šeimyninį „šou“: pirk keksiuką ir laimėk paveiksliuką. Tėtis prispausdino mielų nuotraukų su kačiukais, šuniukais, arkliais, mašinom ir keksiukų pirkėjai galėjo burtų keliu tų grožybių išsirinkti. Ši idėja buvo topų topas, nes prekystalis norinčių neatsiginė, o kalbų sklido tiek, kad ir kitų metų mugėje pirkėjai karštligiškai ieškojo šitos loterijos.
Pernai – pirmasis Kaziukas mokykloje. Mūsų pirmokas labai norėjo pardavinėti savo keramikos būrelio lipdinius, bet aptarėm, kad jų yra gana mažai, jie gana dideli, nėra labai praktiškai naudingi, tad išeis labai brangūs, bet mažai kam įdomūs. Galvodami, ką galim nulipdyti daug, pigaus ir patrauklaus, priėjom druskos tešlos idėją.
Vaikas pats ieškojo internete recepto, pats jį skaitė ir gamino. Mažai kišausi, nes vos ne pirmas pasitaikęs receptas buvo gana aiškus ir paprastas. O gamybos procese teko įjungti šį tą daugiau nei vien tik skaitymą. Neužtenka sužinoti, kad reikia paimti 300 g. Dar reikia paskaityt kitoj eilutėj, 300 g ko? Ir reikia dar paskaityt šiek tiek toliau, kad žinotum, kiek iš viso ko reikia paimti, kad galėtum numanyti, kokio dydžio dubenį rinktis tiems dalykams maišyti!
Paskui tešlą kočiojome ir spaudėme sausainių formeles. Reikėjo atrinkti patrauklias formas – tikrai ne kalėdines. Dar prilipdėm raidžių – pirmokams aktuali tema, be to, smagu turėti savo vardo raidę, ir pačiam lipdytojui į naudą. Pasigamintas formas dar puošėm įspaudais, raižiniais, tačiau, kai iškepė, kai kurios pasirodė visgi nuobodžios, tad nusprendėm pagyvinti ir spalvomis.
Į darbus įsijungė jaunėlis – kurgi atsiliksi nuo brolio, ir jis norės pardavinėti! Paskui atsidalino, kurie dirbiniai kurio, atsirinko gražiausius, susipakavo neštis. Vakarop parsinešė štai tokią krūvelę žvangančių:
Turint omeny, kad lipdinius pardavinėjo po 10-20 centų, o dalį pinigų išleido kolegų prekėms, be to, darželyje nebuvo atsiskaitoma tikrais pinigais, išties neblogai papildė taupykles.
Šįmet vyresnėlis nešėsi tą patį, nes dar gana buvo likę. Bet daugiau ūpo buvo įsigyti skanėstų iš kitų. O jaunėlis taip pat džiaugės pirkiniais.
Aš gi šypsaus, kad pardavėjas vis tik daugiau uždirbo nei išleido, šį tą mainėsi (intensyviai raginau tą daryti per paskutinius blusturgius, kur esam dalyvavę), ir abu daugiau skanėstų parnešė namo nei susidėjo iškart į pilvą. Štai, sakytum, epizodiniai dalykai tos mugės, bet mokymasis vyksta – įvairiausių dalykų! Be to, yra smagus ir įsimena ilgam, nes vyksta per gyvą praktiką.