Prieš savaitę nemažai moterų rinkosi į Amberton viešbutį, firsty.lt konferenciją „Vaikai ir karjera. Would you rather?“. Dauguma iš jų jau turėjo vaikų „išorėje arba viduje“, kaip gražiai įvardijo vienas iš lektorių, tad atėjo turbūt pasitikrinti, ar tai kaip jos jaučiasi, kaip daro, yra gerai, kartu galbūt sužinoti kokių nors naujovių ar įžvalgų apie darbo rinką.
Tokius tikslinius pranešimus skaitė advokatė Laura Augytė-Kamarauskienė ir personalo specialistė Aistė Grigaliūnaitė-Staselienė. Laura pristatė, kuo naujasis darbo kodeksas mamų ir tėčių atžvilgiu skirsis nuo dabar galiojančio (man jis pasirodė palankesnis, išskyrus atleidimo iš darbo atvejus), tačiau patarė dar labai nesigilinti, nes tas projektas gali būti ir vėl atidėtas ar kaitaliojamas.
Aistė mokė, grįžtant į darbą po motinystės atostogų, kuo anksčiau pradėti apie tai kalbėtis su darbdaviu. Ne tik jį įspėti, bet ir aptarti būsimas darbo sąlygas, pvz., kad nenorėsite važiuoti į komandiruotes, jeigu vis dar žindote. Taip pat turėti minty, kad ne tik jūsų, bet ir darbdavio situacija gali būti pasikeitusi, tad neatmesti galimybės ieškotis naujo darbo. Darbo pokalbyje galima sulaukti ir nepatogių klausimų: ar dažnai jūsų vaikas serga, kada bus kitas, ir pan. Tačiau jeigu tokių klausimų pernelyg daug, verta pagalvoti, ar tikrai norite dirbti pas tokį darbdavį, nes jis šiaip jau turėtų rūpintis tik jūsų kaip specialistės kompetencijomis, bet ne asmeniniu gyvenimu.
Septynių vaikų mama Sabina Daukantaitė mane nustebino savo paprastumu. Iš žurnalinių interviu buvau susidarius nuomonę, kad ji be galo šalta ir išdidi, o pasirodė tiesiog mama, stipri, daug išgyvenusi moteris. Ji dalinosi tuo, kas jai padeda derinti šeimą ir darbą: optimizmas, pasitikėjimas, improvizacija. Svarbiausia, sakė ji, nesistengti visko sukontroliuoti. Ji pripažino, kad moterys turi stebuklingų galių išsivynioti iš bet kokių situacijų, bet nereiktų vaidinti didvyrės ir viską daryti pačiai. Dabar yra įvairiausių buitį lengvinančių prietaisų, įvairiausių paslaugų, be to, ir artimųjų pagalbos negėda paprašyti. Taip pat moterims būtina su kuo nors pabendrauti, iškalbėti savo mintis, problemas, ir tampa lengviau. Sveiką protą dar jai padeda išlaikyti laiko sau minutės. Per jas dažniausiai ji apmąsto dieną ir prisėdusi parašo kokį įrašą tinklaraštyje.
Psichologas Paulius Rakštikas taip pat kalbėjo apie tai, kad atsiradus vaikams nelieka laiko „ilgiesiems“ hobiams, pvz., išvažiuoti parai į žvejybą. Bet laiko asmeniškai sau skirti yra būtina, tad verta prisėsti ir susirašyti, ką malonaus galėčiau nuveikti turėdama laisvas 5 minutes, 3, 2, 1? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tas laikas sau gali būti net visiškai juokingai absurdiškas, pvz., nueiti vienai į parduotuvę duonos, užsirakinti kelioms minutėms vonios kambaryje, užsidėti ausines su garsiai paleista mėgstama daina, paprašyti, kad tėtis išsivestų vaikus į lauką ir tiesiog pabūti tą laiką visiškoje tyloje. Tokių minučių reikia ir tėčiui, jeigu buitimi ir vaikais iš tiesų dalinatės, o būtų gerai, kad dalintumėtės.
Iš tiesų Pauliaus pranešimas man patiko labiausiai. Jis pabrėžė, kad karjerą mes dažnai suprantame labai siauriai – kaip kopimą aukštyn pareigomis. Bet iš tiesų tai – visas žmogaus tobulėjimas, neapsiribojant darbo sritimi. Taigi ir vaiko auginimo atostogos – veikiau ne atostogos, o vaiko auginimo karjera.
Paulius patarė neužsiliūliuoti pasakojimuose apie trumpas motinystės atostogas pažangiuose Vakaruose, nes viena yra šių atostogų teisinis reglamentavimas, bet visai kas kita – realus gyvenimas. Jis pateikė Šveicarijos pavyzdį, kur gimdymo ir motinystės atostogos yra 15 savaičių ir pridūrė, kad tik ~5% šveicarių po šio laikotarpio grįžta į darbą visai dienai. Daugelis renkasi ir toliau auginti vaikutį pačios, kitos dirba, pvz., 1-2 dienas per savaitę, prasiblaškymui, kaip pačios įvardija.
Psichologas neteigė, kad reiktų būtinai rinktis vieną arba kitą, tik priminė, kad pirmieji metai kūdikiui itin svarbūs. Šiuo laikotarpiu jis atsako sau į esminius klausimus: ar pasaulis man yra saugi vieta, koks esu aš jame: savarankiškas, laisvas ar nieko negebantis, suvaržytas. Šie atsakymai turi didžiausią įtaką tolesniam žmogaus gyvenimui, todėl verčiau vaikas augs su artimu žmogumi, kuris savo buvimu ir elgesiu padės jam atsakyti šiuos klausimus teisingai.
Daugelis kalbėjusių mamų taip pat minėjo – ir aš tam visiškai pritariu – kad vaiko atsiradimas ir pirmieji jo gyvenimo metai taip pat yra ir moters vidinio virsmo laikas. Tai laikas, kuomet permąstomi prioritetai, visos vertybės, pradedant elementariais „ką valgau“ klausimais ir baigiant verte, kurią kuria tavo darbas. Todėl dažnai motinystės atostogų metu kyla naujų verslų idėjos, pereinama į kitas profesines sritis. Taigi man atrodo, teisingiausias požiūris į karjerą ir vaikus būtų Pauliaus pasiūlytas DNR molekulės modelis, kur viskas susipynę į spiralę: darbo karjera veikia šeimos gyvenimą, šeimos gyvenimas veikia karjerą ir neina jų atplėšti.
