Mes jau tris mėnesius gyvename su kūdikėliu. Per tą laiką jis iš amžinai miegančio mažulio angelėlio pasikeitė į viskuo besidomintį, įvairiausias mimikas rodantį ir garsiai savo norus, ne visada atspėjamus, reiškiantį kūdikį.

Kaip apie 3 mėn. vaikutį pasakoja babycentre.co.uk, mūsiškis smarkiai mojuoja rankomis ir spardosi. Klubo ir kelių sąnariai tampa lankstesni, o spyriai – vis stipresni. Jeigu vaiką prilaikydami pastatome stačią ant grindų, jis gana tvirtai remiasi kojomis. Ir, žinoma, žingsniuoja.

Laikomas vertikaliai 3 mėn. kūdikis geba nebelinguoti galvos ir išlaikyti ją tiesiai, o gulėdamas ant pilvuko kelia galvą ir krūtinę lyg darydamas atsispaudimus. Mūsiškis gana ilgai tinginiavo: kai tik paguldai ant pilvo, padeda galvą ir miega 🙂 Paskui pradėjome daugiau skatinti: priešais rodėme žaisliukus, kalbinome žiūrėdami į akis. Patogiausia tai daryti pasiguldžius vaiką ant vystymo lentos ar sofos taip, kad jo veidas būtų visai prie krašto, o pačiam atsitūpus taip, kad akys būtų tame pačiame lygyje kaip ir vaiko. Taip po truputį pradėjo plačiai juokdamasis stiebtis aukštyn 🙂

„Babycentre” dar pasakoja, kad mažiukas gali pakelti galvą gulėdamas ant nugaros ir išlaikyti ją taip pakeltą kelias minutes. Nelabai įsivaizduoju tokio manevro. Bet kai mankštinant keliamas už rankyčių į sėdimą poziciją, galvą jau daug mažiau atlošia.

Šiuo laikotarpiu sparčiai vystosi smegenų dalis, atsakinga už rankų – akių koordinaciją, todėl mažylis jau ima žaisti su žaislais. Jis gali suglausti delniukus, ištiesti pirštukus, bet į kabančius žaislus taiko kumščiu. Rankoms pamankštinti „Babycentre” pataria paskatinti griebti žaislą, laikomą priešais. Mūsiškis dažnai kabančius žaislus vaiko atviru delnu, o jei koks užstringa tarp pirštų, sugniaužia kumštuką. Pats nemėgina nieko liesti ar gaudyti. Pabraukiu barškučio rankenėle per delniuką, kad suimtų. Bet tuoj pat paleidžia. Mėgsta nebent į pirštą ar drabužį įsitverti. Jo rankytę vedžioju įvairių daiktų paviršiumi, pasakodama, kas švelnu, šiurkštu ar slidu.

Vaikas pamažu ima bendrauti su aplinkiniais. Sparčiau vystosi ta smegenų dalis, kuri atsako už klausą, kalbą, uoslę, todėl 3 mėn. kūdikis atsisuka tiesiai į kalbėtoją ir ima pats „šnekėti“. Paprastai tokio amžiaus kūdikiai šypsosi sau veidrodyje ir nustoja čiulpti pirštuką, kai mama ar tėtis ima kalbėti. Nors vaikutis šypsosi ir nepažįstamiems žmonėms, ypač kai šie žiūri į akis ir kalbina, bet jau pradeda vienus asmenis mėgti labiau nei kitus.

Neseniai tyrimais buvo įrodyta, kad vaiko intelektas tuo aukštesnis, kuo daugiau žodžių jis yra girdėjęs per pirmus gyvenimo metus. Nors mažylis dar negali atsakyti, jis kaupia visą informaciją sparčiai augančioje atmintyje. Nutaikykite progą ir pašnekinkite kūdikį įvairiais žodžiais ir garsais. Būdami su draugais, turėkite kompanijoje ir kūdikį, kad jis patirtų kuo daugiau bendravimo.

Šnekindami vaiką ir pasakodami jam kad ir apie nuobodžiausius buities darbus, ne tik bendraujate su mažyliu, bet ir skatinate jį patį kalbėti. Jis turbūt atsako ne vien šypsena, bet ir tęsdamas įvairius balsius.

Kalbos vystymąsi taip pat skatina skaitymas. Vaikui skaityti niekada neanksti, tad jau drąsiai galite pradėti. Kai skaitote kūdikiui, keiskite balsus, aiškiai tarkite burzgiančius ir švilpiančius garsus, dainuokite tekstą – taip stimuliacija ir kalbos pažinimas bus tik stipresni.

Kūdikiui labiausiai tinka kartoninės knygos su dideliais ryškiais paveikslėliais ir paprastu tekstu ar visai be teksto. Tačiau galite jam skaityti ir rimtąją poeziją – vaikui svarbiausia pagauti kalbos ritmą ir rimą.

Skaitymo patirtį galima praturtinti vartant knygeles su liesti skirtomis aplikacijomis. Įvairios tekstūros turėtų dominti mažylį.

Nesijaudinkite, jei vaikas tiesiog nusisuks nuo jūsų ir nuo knygelių. Jei pavargo skaityti, duokite pailsėti ar užimkite kuo kitu. Liesdami jį, nešiodami, masažuodami padedate jam nurimti, skatinate budrumą, padedate sutelkti dėmesį.

Po trijų mėnesių vargų dažni tėvai pagaliau gali daugiau pamiegoti. Šiuo laikotarpiu vaiko miego ritmas paprastai nusistovi. Kai kurie mažyliai net išmiega visą naktį (t. y. 6 val. vienu ypu), nors paprastai vis pabunda numalšinti alkį. Bet kai kurie kūdikiai dažnai prabudinėja bent iki 6 mėn.

Mūsų pirmagimis dar būdamas gerokai virš vienų metų vis keldavosi ir keldavosi, kol neišmokėme jo, kad naktį visi miega. Mažėlis nuo pat pirmų dienų gerai miega ir jau kelios savaitės kaip išmiega naktį po 7 val. ir daugiau. Nors, žinoma, būna visko 🙂 „Juodomis“ naktimis tiesiog pasiguldau jį šalia ir nebesirūpinu, kada baigs valgyti 😉

Brolių santykiai klostosi kuo puikiausiai. Prisiskaičius baisybių Austėjos projekte, pati nematau nei brolio ignoravimo, nei didesnių kaprizų, nei piktybinio elgesio. Kelias pirmas dienas vyresnėlis jautėsi kiek sutrikęs, nelabai žinojo, kaip su tuo nauju „žaisliuku“ elgtis. Verkiančiam nešdavo savo patį mažiausią šuniuką, bet greitai suprato, kad tai nepadeda ir skųsdavosi: „brolis mažas, neima“. Paskui mums įvardindavo mažylio verkimo priežastį: „broliui pilvelį popa“, „brolis nori valgyti“, „brolis kaku padarė“ ir t. t. Buvo ne vienas atvejis, kai priėjęs glostydavo galvą ir guosdavo: „broli, neverk, mama duos valgyti“. Buvo daug smagių akimirkų, kai man maitinant prieidavo, pridėdavo rankytę ant krūties ir girdavosi: „tėti, lialia duoda broliui valgyti“. Išeidamas iš namų ar atsigulęs miegoti visad sako: „mama, ate, broli, ate“.

Mes skatiname vaikų bendravimą. Mažiuką nešame pažiūrėti kaip brolis žaidžia, vyresnėliui sakome, kad mažylis nori su juo žaisti, šneka su juo ir jam šypsosi. Iš pradžių didžiajam labai reikėdavo brolį palaikyti, panešioti, paduoti čiulptuką, o dabar vis nori apkabinti, prieina paglostyti, prisiglausti, kalbina, rodo savo mašinėles. Manęs prašo, kad pamankštinčiau mažylį taip ir taip, paskui nori, kad jį patį paskatinčiau gulint ant pilvuko kelti galvą arba paėmus už pažastų – žingsniuoti 🙂 Būna, kad neleidžia brolio liesti. Ne iš piktos valios, tiesiog saugo suaugusiuosius nuo perteklinio darbo – brolis dabar neverkia, tai ir nereikia jo imt 😉

Nutinka ir didesnių kuriozų. Štai miega mažiukas balkone, o vyresnėlis žaidžia prie balkono durų. Lyg išgirstu mažiuką verkiant ir noriu prieiti prie lango žvilgtelt, ar tikrai pabudo. Didysis ima mane ir tempia už rankos į kitą pusę. „Mama, renkis paltą, brolis verkia!“ Juk dabar žiema ir į balkoną vienmarškinė paprastai nelendu 🙂

Bet ne, ne visai viskas tarp brolių idealu. (Nustebčiau, jei pas ką būtų.) Pirmagimis vis dėlto patyrė stresą, nes puoduko reikalai, praėjus maždaug savaitei po brolio gimimo, visiškai regresavo – iki pradinio taško. Dabar po truputį jau vėl patiriam visai sausų dienų. Vis pasitaiko, kad staiga sakosi nebemokąs valgyti, nusimauti kelnių ar pasiimti šalia esančio žaislo. Sakome, pabandyk, ir, pasirodo, viską moka, koks šaunuolis! 🙂 Arba pasidaro jam baisiai liūdna. Panešiojam, einam knygelių skaityt, konstruktorium žaisti ar įtraukiam į kokią kitą veiklą.

Retai, bet atsiranda ir „blogiuko“ apraiškų: būna, kad trenkia iš jėgos į kabančius žaislus ir jais suduoda mažiukui per ranką ar skruostą, būna, kad specialiai lenda prie miegančio, kol žaviai pareiškia: „o, brolis pabudo!“, būna, kad priėjęs smarkiai suspaudžia ranką ar koją. Toks elgesys, pastebėjau, prasidėjo po to, kai stipriai slogavo ir prašėme brolio neapkabinti ir nebučiuoti. Matyt, pasijuto smarkiai atstumtas ir „nurašytas“. Et, gal geriau mažas tegu pasloguoja, vis tiek to neišvengsi… O vakar mažylis patyrė pirmąsias broliškos meilės žaizdas: vyresnėlis iš pasiutimo perbraukė pirštu mažiukui per kaktą ir prarėžė su nagu iki kraujo… Na, meilė šildo, meilė žeidžia. Kitąsyk pasistengsime laiku nukarpyti nagus 😉

Apskritai didysis mūsų berniukas – meilus ir rūpestingas. Toks, koks ir turėtų būti vyresnysis brolis. O mažasis išties labai šiltai ir su susižavėjimu reaguoja į vyresnįjį. Taip, kaip ir dera mažėliui broliui. Ech, nuostabūs tie mūsų vaikai… 🙂

Nuotrauka iš normalfed.com, bet turim ir kelis beveik identiškus asmeninius kadrus.