2-3 mėn. mažyliai skiepijami PENTAct-HIB vakcina. Pirmame įraše apie šį skiepą panagrinėjau Hib sukeliamas ligas. Dabar pateiksiu, ką radau apie stabligę ir difteriją – dar dvi ligas, nuo kurių saugo minėta vakcina.

Stabligė

Ūmi infekcinė liga, sunki liga – gydoma reanimacijoje. Sergant šia liga prasideda skausmingi traukuliai, ligonis dūsta, nes dėl raumenų spazmų darosi sunku kvėpuoti, surakina žandikaulį, todėl žmogus negali išsižioti, kramtyti ir ryti maisto. Traukuliai gali trukti nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Kartais būna tokie stiprūs, kad lūžta kaulai, dantys. Bendra spazmų trukmė – maždaug 4 savaitės, o visiškai pasveikstama per kelis mėnesius.

80% atvejų sergama paprastąja stablige. Dar gali būti naujagimių stabligė. Ja vaikelis gali susirgti pirmąją gyvenimo savaitę, jeigu mama niekad nebuvo skiepyta, o virkštelė nukirpta nesteriliais įrankiais, vaikelis gimė ir gyvena nešvaroje. Lietuvoje jau daug metų naujagimiai stablige neužkrečiami.

Taip pat gali būti vietinė stabligė – kai stabligės požymių pasireiškia tik apie užkrėstą vietą, ir galvos stabligė – ja susergama po ausų uždegimo, o požymiai pasireiškia tik veido srityje.

Mirtingumas nuo šios ligos įvairus. Vienur teigiama – 11%, kitur – apie 30%, dar kitur – 50% ir daugiau. Ja užsikrečiama per žaizdą, dažniausiai plėštinę, durtinę ar stipriai nušalus, nudegus, tačiau galima ir tiesiog įsibrėžus. Medicinos literatūra teigia, kad užkrečiančioji bacila gyvena gyvulių, daugiausia arklių, mėšle ir juo užterštame dirvožemyje, tačiau skiepų šalininkai gąsdina, kad jos gali būti visur, net namų dulkėse. Užkratas išgyvena sunkiausiomis sąlygomis, net virinant ar visai be deguonies, ir išsilaiko ilgus metus, kai kur rašo – iki 40 metų.

Stabligės atvejų Lietuvoje fiksuojama po kelis per metus. Neskelbiama, ar jie buvo mirtini, tačiau bent jau 2004 m. mirčių nuo stabligės Lietuvoje buvo lygiai 0. Didesnę tikimybę užsikrėsti turi dirbantieji žemės ūkyje, soduose. Lietuvoje, anot Statistikos departamento, žemės ūkio srityje dirba apie 130 tūkst. gyventojų. Bet manyčiau, kokia 90% populiacijos turi kaimus, sodus, daržus ar gėlynus, perka žemėtas bulves ir morkas turguose ir turgeliuose, o kiek iš jų yra pasiskiepiję? Aš bent nesu girdėjus, kad mano aplinkos suaugusieji skiepytųsi nuo stabligės. Tai gal ta liga ne tokia puolanti arba gal jau smarkiai sumažėję stabligės porų aplinkoje? Ar tą kas nors tiria?

Vienintele profilaktikos priemone skelbiami skiepai. Skiepą reikia atnaujinti kas 10 m. Kad susidarytų imunitetas, vaikai skiepijami 6 kartus: 2,4, 6, 18 mėn., 6 ir 16 m., tačiau jeigu žmogui daugiau nei 7 m. ir jis niekada nebuvo skiepytas nuo stabligės, užtenka 3 dozių: antroji – praėjus 4 sav. po pirmosios, o trečioji – dar po 6-12 mėn. Ar jums tai nekeista?

Kitas man keistas dalykas yra tas, kad skelbiama, jog persirgus stablige imunitetas neįgyjamas. Vadinasi, susidūręs su stabligės toksinu, organizmas kaskart turės kovoti su juo iš naujo, t. y. vėl sirgti. Tuo tarpu skiepijantis suleidžiamas susilpnintas stabligės toksinas ir teigiama, kad jis sukuria imunitetą. (?)

Ekstra atveju (smarkiai susižeidus) traumatologiniame punkte Lietuvoje visada skiepija stabligės ir difterijos vakcina „IMOVAX d.T. adult“. Tiesa, ji skirta suaugusiesiems nuo 18 m. Ką daro su susižeidusiais vaikais, neaišku, bet tą pačią vakciną pagal skiepijimų kalendorių leidžia 15-16 m. paaugliams kaip pakartotinį skiepą. Žinia, 15-16 m. paaugliai dar neturi 18 m.

Dar vienas dalykas – kad susidarytų imunitetas stabligei, reikalingos 3 vakcinos dozės bent su mėnesio pertrauka. Jeigu tai būtų tiesa, skiepas traumatologiniame būtų beprasmis. Jeigu skiepas nelaimės atveju yra veiksmingas (nes imunitetas po skiepų įgyjamas maždaug per savaitę, o stabligė pasireiškia po 1-21 dienos, dažniausiai po 6-14 dienų), tai kam skiepytis iš anksto ir dar trigubom ar šešiagubom dozėm?

Panašu, kad nelabai žinome stabligę ir apie skiepo nuo jos poveikį. Gal profilaktikos užtektų, jei laukuose, sode, darže ir prie gyvulių darbuotumės visada apsirengę, su batais ir pirštinėm, o žemes nuo parsineštų daržovių ir vaisių kruopščiai plautume, taip pat ir rankas? O kokia stabligės rizika kūdikiui? Kol jis dar nevaikšto ir nežaidžia žolėje ar smėlynėje jos, sakyčiau, išvis nėra, nebent vaiką kas subadytų peiliu ar įvyktų smarki avarija. Tikėtina, kad tuo atveju jis šiaip ar taip neišgyventų, taigi… Tris kartus per kairį petį.

Difterija

Ūmi infekcinė liga, panaši į peršalimą (pakyla temperatūra, skauda gerklę), bet jos metu užkrėsta vieta pasidengia specifinėmis plėvėmis. Dažniausiai pasitaiko žiočių difterija, dar būna nosies, gerklų, akių, išorinių lytinių organų (dažniau mergaitėms), odos difterija, kartais žaizdų, naujagimiams – bambos difterija. Viršutiniuose kvėpavimo takuose esanti difterija pavojinga tuo, kad plėvės užkemša kvėpavimo takus, gali nuslinkti žemyn į bronchus ir žmogus mirs nuo uždusimo, jeigu nebus suteikta skubi medicinos pagalba. Sunkiausia yra žaibinė difterijos forma, pasireiškianti sąmonės sutrikimu, traukuliais.

Difterija užsikrečiama nuo ligonio arba nešiotojo lašiniu būdu, rečiau – per daiktus. Simptomai paprastai pasireiškia per 2–5 dienas nuo užsikrėtimo (gali svyruoti nuo 1 iki 10 dienų). Toksinai pasklinda po visą organizmą, pažeidžia nervų, širdies ir kraujagyslių sistemas. Liga gali komplikuotis širdies raumens (20% pacientų, 60% iš jų miršta), inkstų, plaučių uždegimu. Retais atvejais persirgus lieka širdies silpnumas, kai kurie nervų pažeidimai, dėl kurių galimas žvairumas, nosinis balso tembras, mimikos raumenų nejudrumas ir pan. Laiku nustačius difteriją ir pradėjus specifinį gydymą, pasveikstama, ligos formos būna lengvesnės, rečiau vystosi komplikacijos.

Difterija susirgęs žmogus skubiai vežamas į ligoninę, jam leidžiamas antitoksinas (antidifterinis serumas), vartojami antibiotikai. (Iki 20 a. pradžios, kol nebuvo sukurtas antidifterinis serumas, nuo toksinės žiočių difterijos mirdavo visi ligoniai.) Namuose atliekama dezinfekcija, tiriami kontaktiniai asmenys. Sveikimo periodas, išnykus ligos požymiams, trunka iki 2–3 mėnesių (t. y. dar 2–3 mėn. žmogus gali užkrėsti kitus). 5–10% (lietuviški šaltiniai teigia, kad 15%) ligonių miršta. Vaikų iki 5 m. mirtingumas – iki 20% (visame pasaulyje, t. y. tikriausiai ir iš ten, kur ligoniai nebuvo gydomi ar gydyti nepakankamai).

Mikrobiologijos profesorius Kenneth Todar teigia, kad difterija yra geriausiai ištirta iš visų žmonėms ligas sukeliančių bakterijų. Tačiau šaltiniai nesutaria, ar persirgus difterija, imunitetas susidaro. Anot K. Todar, difterija yra daugiausia – vaikų liga. Jai imliausi vaikai iki 5 metų, o paskui jau suaugusieji maždaug nuo 40 m. Jis teigia, kad dauguma iš vaikiško amžiaus išaugusių žmonių turi įgiję imunitetą difterijai. (?!) Taip pat sako, kad jeigu mama turi imunitetą, tai kūdikis gauna jį per placentą ir toks imunitetas išlieka 1–2 metus. Kitaip imunitetą galima įgyti skiepijantis. Reikia 2–3 dozių.

Kodėl reikia tiek dozių, o ne 6, kaip pagal skiepijimų planą, nepavyksta išsiaiškinti. Vienintelis galimas atsakymas, kurį radau, šis: 1921 m. A. T. Glenny ir H. J. Südmersen ištyrė, kad po pirmos vakcinos imunitetas difterijai susidaro per 3–8 savaites, po antros – maždaug per 10 dienų, po trečios – ne anksčiau kaip po antros, bet ne vėliau kaip po pirmos. Taigi skiepijama triskart, kad kuo greičiau susidarytų imunitetas. Tačiau kūdikius kažkodėl skiepija 3 dozėmis ir dar 3 iki paauglystės.

Yra žinoma, kad paskiepyti žmonės atsparumo difterijos lazdelei neįgyja, tačiau tampa nejautrūs jos nuodui. Jeigu paskiepytieji užsikrėstų, jų organizme, dažniausiai nosiaryklėje, difterijos lazdelės galėtų išbūti gana ilgą laiką (apie 3 mėn.), nesukeldamos jokių ligos požymių. Kitaip sakant, pasiskiepijusieji – tai vaikštančios bombos nesiskiepijusiems. Bet jeigu visi paskiepyti panešiojo užkratą 3 mėn. ir jis žuvo, tai gal jų jau nebėra?

Apskritai sergamumas difterija išsivysčiusiose šalyse yra mažas. Pvz., JAV 1980–2000 m. užfiksuoti 52 atvejai. Tai 2,6 per metus. O kai liepta skiepyti vaikus, 2000–2007 m. – 3 atvejai. Tai 2,3 per metus. Smarkiai sumažėjo, ane? 🙂 Tai wikipedijos informacija, galbūt netiksli. Kitus skaičius pateikia K. Todar: 1920 m. difterija JAV sirgo 150 tūkst. žmonių (0,048% populiacijos), iš jų 13 tūkst. mirdavo (tai  8,6% ligonių). Paskui pradėta vakcinacija ir 1945 m. fiksuoti tik 19 tūkst. susirgimo atvejų (0,006% populiacijos). Po masinės vakcinacijos 1970–1979 m. kasmet susirgdavo tik apie 196 žmones, o 1980–1989 m. – tik apie 24, iš jų 2 mirė (8,3%), daugiausia sirgo nesiskiepiję ar ne iki galo pasiskiepiję asmenys.

Apie 1955 m. buvo sukurta kombinuota difterijos-stabligės-kokliušo (DTP) vakcina, kuri paplito visame pasaulyje ir naudojama iki šiol. (Tiesa, nuo difterijos ir stabligės galima pasiskiepyti ir kitomis vakcinomis, bet visada nuo šių abiejų ligų kartu).  Skelbiama, kad iki vaikų skiepijimo nuo difterijos pradžios Lietuvoje kasmet šia liga sirgdavo apie 1500 žmonių (0,047% populiacijos), dešimtys mirdavo (tarkim, 30 žmonių, tai 2% ligonių). Dabar mūsų šalyje difterija praktiškai likviduota, pasitaiko tik pavienių susirgimų. Serga neskiepyti arba nepakankamai skiepyti vaikai bei suaugę, praradę imunitetą.

Tačiau 1994–1995 m. mūsų šalyje fiksuotas difterijos protrūkis. Tais metais šia liga susirgo 81 žmogus (0,0025% populiacijos), iš jų 20% mirė. Teigiama, kad visi mirusieji buvo neskiepyti, o protrūkis kilo dėl to, kad buvo smarkiai sumažėjusios vakcinavimo apimtys. Nieko nelaukiant pradėtas masinis suaugusiųjų skiepijimas ir nuo 1996 metų sergamumas šia liga labai sumažėjo, o 2003–2007 metais neužregistruota nė vieno atvejo. Teigiama, kad skiepas veikia 10 metų, tad teoriškai 2005–2006 m. ligonių vėl turėjo padaugėti, bet difterija vėl buvo diagnozuota tik 2008 m. Tais metais susirgo 2 žmonės, vienas iš jų mirė. Tarpusavyje kontakto jie neturėjo.

Difterija plinta oro lašeliniu būdu, bet ja užsikrėsti, ko gero, ne taip lengva, jeigu sirgo 2 atskiri žmonės. Juk žmogus negyvena izoliuotai. Jei neturi nei šeimos, nei draugų, tai nueina bent į parduotuvę, be to, lankėsi pas medikus, gulėjo ligoninėje, bet aplink jį niekas daugiau nesusirgo. Sakysite, dėl to, kad visi kiti buvo pasiskiepiję? Na, skiepas negarantuoja 100% apsaugos, be to, vakcinuotas žmogus gali užsikrėsti, bet nesirgti, o perduoti užkratą kitiems. Tačiau, laimei, neperdavė ir liga neplito.

Medikai gąsdina, kad kaimyninėse šalyse (Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje) dar pakankamai dažni difterijos protrūkiai. Pasiskiepyti nuo difterijos ir stabligės jie rekomenduoja vykstant į Amerikos žemyną, Afriką, Aziją, Europą ir visur kitur, gal tik išskyrus Antarktidą. Migracija ir turizmas sudaro palankias sąlygas plisti difterijai. Bet nėra jos pas mus.

PSO teigia, kad norint išvengti ligų skiepijimu, turi būti pasiskiepiję bent 95% visų gyventojų. Lietuvoje minėto 1995–1996 m. masinio skiepijimo metu vakcinuota apie 76,7% suaugusiųjų ir to užteko ligos plitimui sustabdyti. Tačiau medikai teigia, kad bet kada galima tikėtis naujo difterijos protrūkio, ir 2009 m. vėl prasidėjo raginimai skiepytis suaugusiesiems, tačiau jūs apie tai esate girdėję? Aš iki informacijos šiam įrašui rinkimo buvau skaičiusi tik vieną straipsnį. Jame buvo rašoma, kad 2008 m. susirgo vyriškis ir jis buvo nesiskiepijęs, todėl gal geriau būtų pasiskiepyti. Na, ir šio „masinio“ vakcinavimo apimtys, žinoma, mažos – pasiskiepyti ateina maždaug 20% žmonių nuo to skaičiaus, kurio tikėtasi sulaukti.

Ar jūs irgi pastebėjote tokį, panašu, vyraujantį visuomenės požiūrį, jog vaikus skiepyti baisiai būtina, o suaugusiųjų – „ai…“ ar net išvis nenormalu, kvaila? Štai iš mano pažįstamų kiek keliauja į visokias turkijas, egiptus, indijas, kinijas – nesu girdėjus, kad prieš kelionę skiepytųsi nuo ten paplitusių ligų. Suaugusieji skiepijasi nebent nuo gripo ir erkinio encefalito. (Nes tai labiausiai reklamuojami skiepai!) Kažin kodėl vakcina nuo erkinio encefalito nėra įrašyta į privalomų skiepų sąrašą? Juk liga „labai paplitusi“ ir gali turėti labai rimtų pasekmių.

Nesuprantu dar, kodėl 81 difterijos atvejis (0,0025% populiacijos) yra labai labai daug, o kad kasmet gripu serga 20–40 tūkst. žmonių (0,625 – 1,25% populiacijos) – nieko. Nuo gripo vaikų skiepyti neprivaloma, nors jis irgi gali baigtis rimtomis komplikacijomis ir mirtimi. Nerandu lietuviškų mirtingumo nuo gripo skaičių, bet štai JAV kasmet dėl gripo į ligoninę paguldoma apie 200 tūkst. žmonių, o apie 36 tūkst. miršta (18% nuo ligoninės ligonių skaičiaus). O va, nustatyta, kad vietovėse, kur dažnos audros, žaibas kasmet trenkia į 10—11 žmonių iš milijono gyventojų. Lietuvoje gyvena 3,2 mln., tad žaibas gali nutrenkti 32–35 žmones. Žinia, tik ypač ypač retais atvejais trenkia ne mirtinai. Ar tai baisu? Ar tai daug? O 2 difterijos ligoniai 2008 m. baisu ir daug?

Beje, difterijos bakterijos gyvybingos kelias savaites, bet, sakoma, greitai žūva nuo aukštos temperatūros, dezinfekuojančių tirpalų. Nerandu, kokioje temperatūroje jos žūva, bet gal profilaktikai užtektų kartą per 1–2 savaites nueiti į pirtį? Galbūt sergamumas šia liga ir yra sumažėjęs dėl to, kad taip smarkiai išpopuliarėjo visokie pirčių kompleksai? 🙂

Primenu, kad smarkiai susižeidę būsit paskiepyti nuo stabligės, o kartu ir nuo difterijos. Ar jums yra aišku, kodėl nuo šių dviejų visai skirtingų ligų skiepijama visada kartu?

Kitas klausimas – vis teigiama, kad serga arba miršta tai tie, kurie nesiskiepijo. Ar jūs turite kokį nors pažymėjimą, kurį visada su savimi turite, kad esate tada ir tada skiepytas nuo to ir nuo to? Kas gali patvirtinti jūsų pasakytą informaciją; ar kas nors jos ieško, jeigu ligonis jau numirė?

Stabligės bakterija iš medicalook.com, difterijos – iš textbookofbacteriology.net.

Šaltinius, kuriais rėmiausi, išvardysiu paskutinės dalies pabaigoje.