Pastaruosius kelis mėnesius teko girdėti net kelias tokias istorijas, kad vos mama su naujagimiu grįžo iš ligoninės, tuoj pienas ir baigėsi. Nežinau, kaip jums, o aš gal turiu per mažai patirties ir esu per mažai literatūros perskaičiusi, bet šitokia situacija man atrodo absoliučiai absurdiška. Grįžus iš ligoninės pienas tik pradeda gamintis. Kaip jis, nepradėjęs gamintis, gali iškart baigtis?!

Priešpienis ir tikrasis pienas

„Šviežios“ mamos kartais klaidingai įsivaizduoja, kad kai pagimdys vaikutį ir priglaus jį prie krūties, pienas iškart ims bėgti srovele ar trykšti fontanais. Kadangi taip neatsitinka, labai nusivilia savimi ir nebeduoda naujagimiui žįsti – juk krūtis tuščia. Kitos nusivilia ir tais keliais lašais priešpienio – juk tai ne pienas. Su jumis viskas yra gerai ir kelių valandų ar parų naujagimiui dar nereikia to pieno!

Paskutinį nėštumo trimestrą krūtys prisipildo priešpienio, dar vadinamo krekenomis, ir pasiruošia vaikelio atėjimui. Priešpienis yra tirštesnis ir gelsvesnis už tikrąjį pieną. Gal dėl savo išvaizdos, gal dėl pavadinimo kartais yra laikomas netikru, nevertingu pienu. Jaunos mamos dažnai nervinasi, kad turi priešpienio, ir be proto kankindamosi laukia, kada jau bus pieno, kad galėtų vaikelį pamaitinti. Gal dėl to, kad pirmosiomis dienomis varva tik priešpienis, dalis mamų be galo nusimena ir užsideda etiketę „neturiu pieno“.

Mamos, pabuskite! Visų pirma kūdikiui reikia ne konkrečiai pieno, o to, ką duoda mamos krūtis. Kol iš jos dar nelabai kas bėga (pirmo maitinimo metu), kūdikis užmezga su mama kontaktą, pateikia „fabrikėliui“ užsakymą, „užveda“ maisto sau gamybą. Kai ima sunktis priešpienis, naujagimis patenkina tiek valgymo, tiek meilės ir šilumos poreikius. Priešpienis nėra kuo nors blogas, netikęs maistas. Jis kaip tik labai reikalingas tik ką gimusiam mažulėliui. Nemoku parašyti gražiau ir įtikinamiau nei gydytojas Kazimieras Vitkauskas, tad pacituosiu:

“Priešpienis labai gerai atitinka specifinius naujagimio poreikius. Dėl imunoglobulinų ir įvairių kitų apsaugos faktorių gausos krekenas galima laikyti ne vien maistu, bet ir vaistu. Priešpienio imunoglobulinai padengia nesubrendusią naujagimio žarnyno gleivinę, taip saugodami nuo bakterijų, virusų, parazitų ir kitų patogeninių faktorių. Krekenos turi ir vidurius laisvinančių savybių, tuo padėdamos naujagimiui greičiau pašalinti iš žarnyno pirmąsias tamsias išmatas – mekonijų, kuriame susikaupia dėl perteklinio vaisiaus hemoglobino irimo atsipalaidavęs bilirubinas, ir taip išvengti naujagimių geltos. Kol priešpienis palaipsniui pasikeičia subrendusiu pienu, trunka nuo 3 iki 14 dienų po gimdymo.”

Tikrojo pieno anksčiausiai atsiranda maždaug trečią parą po gimdymo, t. y. maždaug tuo laiku, kai „šviežios“ mamos Lietuvoje yra paleidžiamos iš ligoninės. Nejaugi toms, kurios ką tik grįžo namo, nebuvo dienos, kai staiga išsipūtė, apsunko krūtys, ėmė veržti drabužiai ir temptis krūtų oda, gal net liemenėlė sudrėko? Tai pirmasis ir neginčijamas ženklas, kad atėjo kūdikio „užsakymas“ – pradėjo gamintis pienas. Kodėl krūtys taip išsipučia? Pienas liesesnis ir skystesnis už priešpienį, todėl jo kūdikiui reikės daugiau. Be to, gamta nešykšti. Netrukus „fabrikėlis“ pajus tikrąjį vaikelio poreikį ir pieno gamins tik tiek, kiek reikia.

Gaila, kad šitai įvyksta jau mamai grįžus namo. Nuoširdžiai manau, kad šiuo momentu būtina išmanančio personalo parama. Visų pirma toks staigus pokytis išgąsdina „šviežią“ mamą, antra – tokioje situacijoje smarkiai padidėja uždegimų ir visokių kitokių bėdų rizika. Dažnai speneliai jau yra pasidarę skausmingi nuo neįprasto jų naudojimo, krūtis per kieta, kad vaikutis gražiai apsižiotų ir galėtų su visa jėga traukti, apskritai tokia išpampusi ir skausminga, kad net baisu prisiliesti. Ir mama vengia maitinti, vengia liestis, laukia, kada visa tai pasibaigs.

Šiuo laikotarpiu kaip tik yra būtina maitinti. Tai pamatas tolesniam sėkmingam žindymui. Suskaičiuojam iki dešimt, ramiai nusiteikiam ir glaudžiam kūdikį prie krūties. Tai reikalinga, nes a) vaikelis ištrauks pieną ir krūtų nebeskaudės, pienas neužsistovės, b) mažylis užduos rimtą ir kiekį – kiek ir kada pieno jam reikia, ir daugiau tokių „gamybos perviršių“ nebus.

Jeigu mama nepajuto tokio pieno antplūdžio, galiu sugalvoti tik vieną paaiškinimą: gulėdama ligoninėje ji nežindė savo vaikelio. Nelabai noriu gilintis į tokią liūdną temą, bet, ko gero, jeigu gimsta negyvas kūdikis ir niekas mamos krūtų nežinda, pienas tikriausiai nepradeda gamintis. Jeigu jūsų naujagimis gimė gyvas ir sveikas, vadinasi, leidote vaikeliui ir sau tik miegoti, verksmą slopinote čiulptuku, o gal net prašėte personalo kokio mišinuko ar saldinto vandens. Todėl grįžus namo jūsų krūtyse vis dar yra tik tie keli lašai priešpienio, laukiantys naujagimio, išoriškai krūtys atrodo tarsi tuščios, o vaikutis jau kelių dienų, jau po truputį alksta ir nori daugiau nei tų kelių lašų, ypač jei jau buvo gavęs ko iš buteliuko. Numojate ranka į žindymą ir bėgate pirkti mišinuko, ane?

Per anksti! Jums pienas dar nepradėjo gamintis, o ne jo nėra. Neužkirskite kelio jo gamybai! Ar skaitėte prieš tai buvusią gydytojo citatą? Gali trukti iki 14 dienų (!!!), kol ima atsirasti pienas. Kuo dažniau ir kuo ilgiau žindysite, tuo greičiau tas pienas atbėgs.

Krentantis naujagimio svoris

Kai kurios mamos nusprendžia, kad neturi pieno, nes pirmomis dienomis ligoninėje ar pirmomis savaitėmis namie vis krinta naujagimio svoris. Taip vyksta ne dėl to, kad „nėra pieno“, taip tiesiog yra!

Kol vaikutis gyvena gimdoje, didžiąją jo kūno masės dalį sudaro vanduo. Gimęs kūdikis natūraliai jo netenka per odą, plaučius, šlapindamasis ir tuštindamasis. O priešpienio kiekis mažas, tad normalu, kad naujagimis numeta apie 10% gimimo masės. Gal tada reiktų jį kuo kitu pagirdyti ar pamaitinti? Ne. Jo virškinimo sistema turi pamažu priprasti prie maitinimosi per burną, ne per virkštelę, ir tam geriausiai tinka natūralus produktas, kurį gamina mamos krūtys. Kuo mažiau kišimės į gamtos surėdytą tvarką, tuo bus geriau.

Tiesa, sveikas krūtimi maitinamas naujagimis svorio gali nukristi ir daugiau. Kad jam viskas gerai paliudys bendra vaikučio savijauta: gerai žinda, tuštinasi, šlapinasi bent 6 kartus per dieną, miega daug, bet ne ištisai. Mažylio būklę įvertins naujagimius lankantis gydytojas ar seselė.

Gimimo svorį vaikutis atgauna po 3–4 dienų, o kartais tik po dviejų savaičių, bet dažniausiai apie 10–12 savo gyvenimo dieną. Ar pastebite panašius skaičius į tuos, kuriuos minėjome prie pieno gamybos pradžios? Yra normalu, kad pienas bėga ne iškart po gimdymo. Yra normalu, kad naujagimis numeta svorio. Yra normalu, kad tik po kelių savaičių kūdikis įgunda gražiai žįsti, o mamos organizmas perpranta, kiek ir kada pieno reikia pagaminti. Taip tiesiog yra!

Negatyvios mintys

Kai kurios moterys nenori maitinti, nes bijo, kad nukars krūtys. Kai krūtys prisipildo pieno, jos išburksta, išpampsta, tempia odą. Kai žindymas baigiamas, oda nenoriai traukiasi atgal, o krūtys suglemba, tad atrodo nukarusios. Kuo dažniau maitinsite, tuo mažiau krūtys keis savo dydį ir tampys odą, nes nereiks didelio kiekio pieno, taigi krūtys neišpamps iki negalėjimo. Be to, svarbi ir krūtis gerai prilaikanti (bet nespaudžianti) liemenėlė. O net ir nemaitinusių moterų krūtys su amžiumi suglemba ir nukara. Toks jau tas žmogaus kūnas…

Dažna jauna mama dar nemoka gerai suprasti savo vaikelio, o „šviežią“ tėtį trikdo ir nervina mažylio verkimas, tad jis supykęs greitai pareiškia: „nemarink vaiko badu, ar nematai, kad tu neturi pieno!“ Mama ir taip nelabai pasitiki savo jėgomis, o kai yra slegiama ir iš šono, neatsilaiko spaudimui, nuperka mišinuką, vaikas pripampsta ir ilgai išmiega. Vyras patenkintas, o moteris galvoja: „taip, tikrai, vadinasi, aš neturiu pieno“. Asmeniškai pažįstu tokią „pieno neturėtoją“, kuri, laimei, be mišinuko dar duodama ir krūtį, savo pienu vaiką išmaitino gerokai virš metų. Dar tokie atvejai neretai baigiasi pieno sąstoviu (guzais) ar mastitu. Pieno sąstovis juk negali atsirasti krūtyje, kurioje nėra pieno, ane?

Kartais moteris blogai nuteikia nesėkminga ankstesnė patirtis. Pvz., dėl vienų ar kitų priežasčių jai nesisekė maitinti ankstesnio vaikelio, tad ji gimdo nusiteikusi, kad nemaitins ir šio. Tačiau juk nieko gamtoje nėra identiško. Ar jūsų nėštumai buvo vienodi? Ar gimdymai vienodi? Ar vaikai vienodi? Kitas vaikas – dar vienas šansas žindyti ir suteikti mažyliui visavertę gyvenimo pradžią. Išnaudokite jį!

Pasitaiko, kad kūdikis prie krūties labai neramus. Gal jau per daug išalko, kad negali normaliai apsižioti ir traukti. Gal burnytė labai maža, o mamos krūtis smarkiai didelė. Mama nervinasi, kad vaikas krūties neima, gal nemoka gerai paduoti, vaiko verksmas ją veda iš proto ir ji pripliumplina mažiuką mišinuko (tada bent jau duokite savo nutraukto pieno, o ne mišinio). Iš buteliuko, žinia, vaikas gerai traukia, nes žindukas labai patogus mažai jo burnytei, spenys gatavai suformuotas, skylutė atvira, praktiškai nieko ir nereik daryti, tik apsižioti.

Na ir nieko tokio, kad įpykęs kūdikis nepajėgia paimti krūties. Nenuvertinkite nei jo, nei savęs. Kūdikiui yra įgimta žįsti krūtį, vos gimęs jis pats pajėgia ją susirasti ir apsižioti. Taigi priglauskite vaikutį prie krūties, kai jis ramus (žinoma, ne ką tik privalgęs). Nebūtina grūsti spenelį mažiukui į burną, tiesiog laikykite jį taip, kad nuoga krūtis būtų prie jo veiduko. Jis greičiausiai pats susiras spenelį ir apsižios. Po kelių tokių žaidimų vaikas supras, ką gali gauti iš krūties, ir ims gražiai žįsti išalkęs. Truputį daugiau pasitikėjimo motule Gamta!

Kvaili ir savimi abejoti verčiantys artimųjų klausimai – dar viena priežastis, kodėl moterys nurašo save kaip žindyves ir griebiasi mišinuko. Tai klausimai tokie kaip: „Ar vaikui užtenka pieno?“, „Ar jis išvalgo visą krūtį?“, „Ar mažylis ramus / gerai miega?“, „Kodėl jis taip ilgai / taip dažnai valgo?“, „Ar daug pieno nusitrauki?“ ir t. t. Šie verčiantys iš koto klausimai ir patarimai puikiai aptarti čia. Primygtinai rekomenduoju tą straipsnį perskaityti visiems, einantiems į kūdikėlio palankynas. Gaila, kad tie žmonės turbūt mažiausiai domisi tokiu tinklaraščiu kaip šis ir tokio pobūdžio įrašais kaip šis. Reiktų tą tekstą atspausdint ir išsiuntinėt visiems, kuriems pranešame „Mums gimė tas ir tas, tiek kg, tiek cm” 😉

Ką daryti?

Jeigu jau praėjo kelios savaitės ar mėnuo nuo tada, kai turėjote pradėti žindyti, bet dėl kokių nors priežasčių nepradėjote, o dabar staiga atsivėrė akys (ak, kaip norėčiau!) ir gimė beprotiškas noras maitinti krūtimi, ieškokite informacijos pagal žodį „relaktacija“. Daug atsakymų pateiks zindyk.lt ir zindymas.lt. Ten galima ne tik pasiskaityti, bet interaktyviai bendrauti.

Jeigu niekada negimdžiusi moteris gali sėkmingai žindyti įsivaikintą kūdikį, tai jūs, ką tik gimdžiusi, puikiausiai galite žindyti savo mažulį. Tiesiog daug noro ir kantrybės!

Paveikslėlis iš dotsonsalutes.blogspot.com