Daug laukimo, daug lėkimo, paskui sprogo lyg fejerverkas ir pamažu tyksta. Štai mano Kalėdų dar žibančios dulkės. Imbierinis namas Jį statyti buvo liūdna. Tiesiog tomis dienomis buvo labai liūdna. Pagrindines sienas teko klijuoti iš šipulių, nes reikėjo abiejų rankų įsodinti kūdikį į auto kėdutę, tad Ikėjos pirkinius mestelėjau ant tolesnės sėdynės, tuo metu visai negalvodama apie trapius imbierinio pusgaminio papločius. Vargais negalais sulipdėm ir visą namą. Su fasadine puse ir kreiva šleiva vidine… Norėdama patvirtinti savo nusivylimą, palyginau mūsų statinį su pavaizduotu ant pakuotės: – Na kaip, ar mūsų namas nors kiek panašus į šitą? Jaunėlis: – Neeeeee…… (Cha cha, taip ir žinojau!…) – Mūsų daug geresnis!, – pridūrė užtikrintai. Vainikas Advento žvakes planavau talpinti pačios gamintame vainike. Feisbukas knibždėjo įvairiausiais kvietimais į dirbtuves, į vienas užsirašiau, ketindama eiti su visais vaikais. Vis tik išėjo taip, kad dalyvavom tik mudu su kūdikiu. Bet mudviem kartu dirbt nesunku. Štai ir parsinešėm namo šitą grožį. Didieji baisiai smalsavo ir džiaugės, kad mums toks pavyko. Ir žinot, visai ne raketų mokslas! Kitais metais ir be dirbtuvių pasigaminsiu. O …