Mes vis pakalbam, kad pas mus Lego daugiau nei pakankamai ir naujų nebepirksim. Tačiau kokią savaitę jaunėlis nesiliauja skaičiuoti perskaičiuoti savo santaupų ir neatlimpa nuo Lego katalogo, kur kasdien randa vis šaunesnį rinkinį. Vyresnėlis: Bet mes gi nepirksim Lego. Mama, leisi jam pirkti Lego? Aš: Tikriausiai ne. Vyresnėlis: Matai, neverta net žiūrėti. Jaunėlis: Gi sakė „GAL”, o ne „TIKRAI ne”.
Šešiametis bet kaip spaudo pianino klavišus. – Mama, pagrok ką nors. – Tai kad aš nemoku. – Nemoki?! Tu gi ėjai į darželį, ėjai į mokyklą, eini į darbą ir nemoki? Net aš moku!
Nežinau, kaip jūsų vaikai, bet maniškiai namuose niekada nesijaučia alkani, tačiau vos tik namų durys užsidaro, iškart ima mirti iš bado. Iš pradžių laikydavausi tvirtai – buvo laikas valgyti namuose, kviečiau, nevalgei, pareisi namo, pavalgysi. Ir pykau, kad tėtis, eidamas su vaikais į parką, visad kažką nešasi kuprinėje. Paskui pagalvojau, gal ir visai smagi mintis. Juk lauke, ypač palaksčius, daug skaniau valgyti. O ką valgyti – tai jau tėvelių atsakomybė. Mūsų tėtis, tarp draugų žinomas kaip arbatos fanas, beveik niekur neina be termosiuko arbatos. Dabar, kai orai jau nebelepina, termosas su arbata – tiesiog būtinybė! O ką užkąsti? Šįkart turim SMART formos vitaminų – morkų/obuolių glotnučių ir obuolių sulčių, kuriuos užkandam kukurūziniu trapučiu. Tie glotnučiai – ypač patogu, nes paprasta nusinešti, paprasta suvartoti, net jei rankos išsipurvina. Ir namuose ruošti nereikia. Jėgų suptis, karstytis, bėgioti ir spirtis riedlente užtenka dar beveik valandai.
Komentuoju situaciją sankryžoje: – Matei, kaip tas vairuotojas užlindo? Avarija ant nosies! Šešiametis: – Taip, beveik užkrito ant burnos!
Penkiametis vieši pas močiutę ir ją apsikabina. Močiutė: Man taip smagu, kad tu esi. Penkiametis: Jei nori, aš galiu visąlaik čia būti, o kai tu numirsi, paskambinsiu mamai ir jinai mane pasiims.
