Savaitės anekdotas: kai numirsi, mane pasiims
Penkiametis vieši pas močiutę ir ją apsikabina. Močiutė: Man taip smagu, kad tu esi. Penkiametis: Jei nori, aš galiu visąlaik čia būti, o kai tu numirsi, paskambinsiu mamai ir jinai mane pasiims.
Penkiametis vieši pas močiutę ir ją apsikabina. Močiutė: Man taip smagu, kad tu esi. Penkiametis: Jei nori, aš galiu visąlaik čia būti, o kai tu numirsi, paskambinsiu mamai ir jinai mane pasiims.
Kokia karūnavimo diena be karūnos? Idėja čia, bet nemėgstu sekti „receptu”, tai vaikams pateikiau įvairiausių medžiagų rinktis: veltinio lakštai, spalvotas kartonas, spalvoti putplasčio lakštai. Išsirinko, žinoma, kas blizga 🙂 Sidabrinius putplasčio lakštus. Jaunėlis miegojo, kai pradėjom darbus, tad su vyresnėliu leidomės „žaisti matematiką”: išmatavom ir pasižymėjom lakšto centrą, paskui – smaigalių ilgį, tada skaičiavom, kiek vienodo pločio smaigalių tilps per visą ilgį, pasižymėjom jų viršūnes, brėžėm zigzagą ir kirpom. Kirpt nelabai išėjo, draugiškai sukibę pjovėm kanceliariniu peiliuku. Taip iš vieno A4 lakšto gavom dvi juostas su smaigaliais. Jas susegėm sąsagom ir baigta. Pasipuošę keliavom į sekmadieninį turą per senelius, o 21 val. giedojom himną su Dainų šventės dalyviais. Beje, nuo šiandien liepos 6-oji – ir tautinio kostiumo diena. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau turėsim tokią. Mūsų tautiniai tokie gražūs, kad tikrai neverta jiems būti tik muziejiniu eksponatu ar liaudies kapelijų uniforma. Kiekvienas žmogus turi turėt progą jį apsivilkti. Ir kiekvienas turi turėt dingstį jį turėt savo spintoje 😉
– Ai, žinau, šita pasaka apie piliečius. – Kas tie piliečiai? – Na tie, kur pilyje gyvena.