Savaitės anekdotas: paliečiama nuotrauka
Šešiametis paprašė močiutės nufotografuoti. Peržiūrėjęs kadrus aparate, sako: – Padaryk man šitą nuotrauką paliečiamą. Močiutė iškart suprato, kad tą nuotrauką reiks atspausdinti.
Šešiametis paprašė močiutės nufotografuoti. Peržiūrėjęs kadrus aparate, sako: – Padaryk man šitą nuotrauką paliečiamą. Močiutė iškart suprato, kad tą nuotrauką reiks atspausdinti.
Vyresnėlis be perstojo leidžia vieną ir tą pačią dainą. Reikšmingai pasižiūriu į jį, o jis: – Tu prisimink mano žodžius: jeigu labai norėtum į diskoteką, o ten grotų tik šitą dainą vėl ir vėl, tai ką, geriau neiti? Gi eitum! Tai va, nesakyk „Gal jau užteks? Gal jau perjunk?”, bet prisimink mano žodžius.
Atsimenat, anais laikais vaikų žurnaluose ir laikraščiuose būdavo skyrelis skelbimams, kur vaikai ieškodavo susirašinėjimo draugų? Kažko gero negaliu apie tai papasakot, nes susirašinėjau tik su vienu berniuku, kurio adresą buvau gavusi iš pusseserės, bet man tuoj pat nusibodo, nes jis nieko įdomaus neparašydavo, tik vis skundėsi, kaip jam blogai pas globėją ir prašydavo atsiųsti pinigų. Tačiau apskritai apie susirašinėjimus galiu papasakot daug gero. Vaikystėje (mokyklinėje) tą užsiėmimą be galo mėgau. Intensyviai susirašinėjome su Kaune gyvenančia pussesere, o vasarodama pas senelius rašydavau laiškus tėvams į Vilnių. Kaip juokinga dabar skaityt tuos laiškus (mama kelis išsaugojus) apie to meto „problemas” 😀 Ten išdėdavau viską: ir kaip nusibodo daržus ravėt, ir kaip seneliai susipyko, ir kaip brolis kažką durno padarė, ir kaip mūsų šuniukas visas kaimo kales aplankė… 🙂 Iš tų laiškų puikiai suprantu, kokie dideli ir rimti yra įvykiai, kuriuos man dabar pasakoja mano vaikai. O su pussesere susirašinėti paskatino mudviejų tėvai. Jie tarpusavy sutarė, kad mudvi susirašinėsime ir taip tobulinsime rašymo ir lietuvių kalbos įgūdžius. Genealu, ką? Kai mudvi pradėjome, man buvo turbūt maždaug 4-5 metai …
Jaunėlis sirguliuoja. Abu vaikai zyzia eit į lauką. Sakau: – Pasimatuojam temperatūrą. Jei bus žmoniška, galėsim truputį išeit pasivaikščiot. Matuojamės, vyresnėlis ateina sužinot rezultatų: – Na kaip temperatūra? Vyriška?
„Pakalbam apie gyvenimą?” Taip prasideda vakarinė vyresnėlio kelionė į lovą. Kai aš jam pirmąkart uždaviau šį klausimą, jis buvo itin susinervinęs (dėl to ir uždaviau), iš pradžių nesuprato, kas tai per pokalbis. Paskui atšovė maždaug taip: „Gyvenimas yra blogas, o jūs – blogi tėvai”. Paskui mes vis tik pasikalbėjome. Apie tai, kas yra geri tėvai, kas yra geri vaikai ir kaip mus visiems tapti gerais. Pykčiai nuslūgo, vaikas nurimo ir greitai užmigo. Nuo to laiko jau pats nekantrauja, kada įlipsiu pas jį į lovą ir galėsim „pakalbėt apie gyvenimą”. Tų pokalbių metu jis išsako didžiausias dienos nuoskaudas ar kaip labai mane myli, ar kaip laukia rytojaus, nes bus tas ir tas. Ir tie pokalbiai prisideda prie noro eiti miegoti, nes tada turim šį paslaptingą mudviejų laiką. „O bus pasaka?” – dar vienas vakaro klausimas. Iš tiesų jų nebūna tik labai labai labai retai, kai dėl kokių nors priežasčių smarkiai susivėlinam gulti. Visais kitais atvejais būna, bet tai šitaip svarbu, kad reikia visados pasitikrinti. Vienu metu vis nepasisekdavo laiku nueiti miegoti, tai buvom sugalvoję taisyklę, kad …