Kol bandau greitosiomis surašyti svarbią žinutę, trimetis ima pilstyti iš pieno pakelio į puodelį ir atgal… Pasižiūriu į jį su veido išraiška „nu ką tu čia išdarinėji…”. Jisai šelmiškai nusišypso ir taria: – Mama visada į mane taip žiūri.
Broliai diskutuoja apie mašinas, vyresnieji nusprendžia: – Kai užaugsim, susimesim sesei ant Lamborgini! 2,5 m. šnekorius: – Aš irgi sesę į Lamborgini įmesiu! ** Vaikai stebi vieni kitų akis: visi pas mus žaliaakiai, bet vieno žalia su ruda, kito žalia su pilka ir pan. 2,5 m. šnekorius: – O sesės akys – geltona, žalia, raudona. ** Šnekorius: – Mama, duok man žirkles. – Kokias? – Tokias mažas mažas, kaip sesė. (Sesei ką tik suėjo metukai…)
Dvimetis (beveik jau trimetis) puikuojasi, kad spėjo ant puoduko: — Žiūrėk, sausa! – rodo į kelnes džiaugsmingai. — Kaip smagu! Džiaugiuosi! – sakau. — O didžiuojiesi? Didžiuokis! – pasiūlo.
Tėvai atsikėlė kur kas vėliau, nei vaikai išsipakavo kalėdines dovanas. Nustebusi klausiu dvimečio: — Iš kur gavai tokį žaislą? — Iš dėžės! — nuoširdžiai atsako rodydamas į pakuotę.
Su penktoku kalbamės, kad pirmąją mokytoją žmonės paprastai prisimena ilgai ir su Rugsėjo 1-ąja sveikina kiekvienais metais. Klausiu, ar jis nenorėtų nunešti gėlės ir buvusiai mokytojai. — Tu žinai, ji buvo mano mokytoja ketverius metus. Ir ketverius metus aš jai nešiau gėlių. Tai gal jau užteks?
