Kalbinu Vitaliją Pilipauskaitę-Butkienę, kaip vieną iš tų moterų, kurių neįsprausi į nuo aštuonių iki penkių rėmus. Neįsprausta ji kvėpuoja pilnais plaučiais: augina trečiąjį vaikelį, pristatinėja pirmąją knygą, veda seminarus itin jautriomis, subtiliomis temomis, padeda būsimosioms gimdyvėms kaip dula ir daro daug kitų stebuklų. Kas turi jau paaugusį mažylį, prisimins Vitaliją iš įvairių motinystės iniciatyvų: Prieraišiosios tėvystės centro, medžiaginių vystyklų turgelių, žindymo palaikymo, gimdymų namuose reglamentavimo, gimties seserų – dulų – kūrimosi Lietuvoje ir t. t. Kur tik jos nėra! Ir kur tik ji prisiliečia, ten skleidžiasi nauji, nepaprasti ir labai šviesūs dalykai. Knyga Vis nutinka, kad su keliomis bendramintėmis imame ir sumąstome nuveikti ką nors tokio, ko Lietuvoje dar nėra. Pačioms įdomu, aktualu, tai imame ir darome. Kai niekas tomis temomis dar garsiai nesvarstė, mes jau skaitėme paskaitas apie prieraišiąją tėvystę, švietėme šeimas apie medžiaginius vystyklus ir mokėme mamas juos siūtis, pradėjome vesti nekomercinius kursus nėščiosioms, rengėme mamų klubus ir savitarpio paramos grupes. Su mano pirmąja knyga irgi panašiai. Nors poezijos Lietuvoje daug, jaučiau, kad man norisi kitaip nei įprasta. Kai laimėjau Rašytojų sąjungos leidyklos …