Po antrojo „Vasaros su pasaka“ skaitymo namo parsinešėm knygą. Nes… kol klausinėjau pusseserės mergaitės apie jos „tatuiruotes“, maniškis spėjo negrįžtamai suskaityti vieną pasaką. Knygelė erdvinė, daug sluoksnių vedančių vienas už kito, į knygos gilumą. Neabejoju, kad buvo smalsu pažiūrėti, kas slepiasi už to medžio, kas už to, kol galiausiai nei medžių, nei namelio, nei ko kito tame puslapyje neliko… Vat tai tau priminimas, kad negali tokio pyplio išleist iš akių nė minutei. Kartu išbandymas, kad tokios knygos mums dar per anksti. O dar ir laimė, nes jeigu jau remontuosim šią knygelę, tai atnaujinimo sulauks ir kitos, prie kurių seniai neprisiruošiu. Lipalas bene pusmetį stovi ant stalo, bet į rankas niekaip nepakliūva… „Vasaros su pasaka“ knygelė ne iš paprastųjų. Pirmiausia teko gerai pasukti galvą it prie dėlionės, kurioje daug panašių dalykų nupiešta, bet sujungti reikia tik tas ir ne kitas detales. Gaila, nesumojau iš karto ir nenufotografavau to baisaus pirminio vaizdo: puslapyje buvo likęs tik baltas pagrindas ir viršutinio rėmelio dalys, o visi viduriai – gana smulkiais gabaliukais… Sudėliojusi tas „dėliones”, ėmiausi klijuoti. Galiausiai kelis tokius …