Vieni tvirtina, kad krikštynoms svarbiausia papuošti bažnyčią (nejuokinkit – ceremonija trunka pusę valandos, o miestuose dažnai krikštija  po kelis vaikus iš karto ir jūs leisite pinigus bažnyčios puošybai?), kiti – kad niekaip neapsieisi be vakaro vedėjų-aktorių ir gyvos muzikos (beje, kas pirko žurnalą tik dėl krikštynų (tai – viršelio tema), užuojauta, nes ten – tik šimtą metų internete prieinamas G. Kadžytės pasakojimas apie senovės krikštynas ir a la scenarijus, tinkamas nebent „elitui”), o man svarbiausia buvo padaryti šventę kaip krikštynas, o ne eilinį pasisėdėjimą. Deja, niekas negalėjo papasakoti jokių krikštynų papročių, tad teko rankiotis iš visokių forumų ir blogų. Todėl šventė nebuvo labai originali, bet, manau, krikštyniška. Ją pradėjome vaiko maudynėmis. Svarbu ne tik apsiplauti, bet ir įmesti į vandenį pinigėlį, kad vaikas visą gyvenimą piniguose maudytųsi 🙂 Žiogučiui taip patiko tas pinigėlis, kad visą dieną iš rankų nepaleido, kol močiutės (kažkokiais stebuklingais būdais) įkalbėjo įmesti į fontaną prie bažnyčios 🙂 Keliavome toli, todėl iš karto nerengėme baltai. Tikrai protinga mintis, nes kelionėje vaikas ir miegojo, ir prakaitavo, o kadangi nuvažiavome per anksti, tai dar …