Šįryt iš namų anksti iškrutėjom. Buvom mudu su mažėliu šventėje darželyje, Mamyčių dienoje. Susigraudinau, negaliu. Kai vaikai pradėjo dainuot „Naktelės žiedus”, tai ašaras tik tramdžiau tramdžiau, būtų kaip pupos pradėję byrėt. Ar tai hormonai? Jau gerokai prieš pirmąjį nėštumą tapau „skysta“ tokiuose reikaluose. Nereikia net mano vaiko – visai nepažįstami dainuoja per televizorių, vaidina ar kokį „anekdotą“ pasako ir tvenkiasi ašaros… O tie hormonai, jie gal niekuomet nesibaigia? Kokia palaima pasiguldyt kūdikėlį naktį šalia savęs. Jis įkimba į krūtį, apsikabinam abudu ir saldžių saldžiausiai miegam. Arba kai gaunu didįjį panešioti. Apsiveja rankom kojom, regis vėl ne du, o vienas esame. Darželyje gavau dovanų – vaiko apkabinimą. Tokį portatyvinį, nešiojamą 😀 Ilgos ilgos rankos, kurios žaviai susikabina ant kaklo. Pasiilgimo atvejais 🙂 Ką galiu pasakyt? Nuostabu būti mama. Ir vėl tvenkiasi ašaros… Iliustracijoje G. Klimto paveikslo „Mama ir vaikas” fragmentas