Vos ne nuo pat nėštumo pradžios įsivaizduoju save, pasirišusią mažąjį vaiką (nors pagalvoju vis, o ką didysis sakys į tai), ir ieškau tokios nešioklės, kuri būtų man geriausia pasaulyje. Pirmąjį nešiojaus skolintame slinge: Ir man labai patiko, išskyrus tai, kad ne visada nutaikydavau aprangą ir kartais per daug sušildavau, o įėjus į, tarkim, parduotuvę, praktiškai nėra galimybės nusirengti, nebent nusiimti slingą, nusirengti, ir vėl rištis. O paaugus vaikeliui ilgai nešti visą svorį ant vieno peties pasidarė per daug sunku. Gal kiek kitaip būna su paminkštintais slingais arba kai nešioji vaiką ištisai ir nuolat. Tačiau namie – tai nepakeičiamas daiktas: paprasta užsirišti, vaikutis gali gulėti, jei miega, sėdėti, jei reikalauja dėmesio, bet mama turi darbų. Daug lengviau vaiką laikyti, nešioti pasirišus nei plikose rankose ar ant klubo. Vėliau turėjome skolintą kengūrą: Bet jau buvau atpratusi parištą vaiką nešioti, pečiai greit nuvargdavo, nors petnešos dvi ir paminkštintos. Be to, toks nešiojimas, kai vaikutis kabo ant klyniuko, nėra labai geras. Jis turėtų sėdėti. Dar ši nešioklė nepatiko tuo, kad susisega velcro lipdukais, su kuriais susigadinau kelis drabužius… O …