Augau tais laikais, kai vaikai lakstydavo lauke vieni su raktais ant kaklo. Dauguma tėvų mažai kišosi į vaikų „laukinį“ gyvenimą, tik vakarop šaukdavo pro langus namo. Kiemo draugai kartais pašaipiai, kartais su baime minėdavo trisunčikus, bet kas jie tokie, kaip atrodo ar kodėl į juos reiktų žiūrėti neigiamai, aš nesupratau ir nesigilinau. Ir būdavo dienų, kai vaikai kieme iš tiesų būdavo visai vieni… Ir štai prieina kažkoks dėdė. Klausia, ar yra kieme vyresnių vaikų. Sakau, kad ne. Tada jis paprašo manęs kažką sušildyti kišenėje. Kažkodėl nusiveda į laiptinę, kur tamsu, ir duoda į rankas kažką, kas ne visai kišenėj ir kažkodėl iš jos neišsiima. Pamoko, kaip daryt, ir tas daiktas kažkodėl jau visai neglebus, o dėdė kažkaip keistai šypsosi ir dūsauja… Niekada niekam apie tai nepasakojau, nes tik po daugelio metų supratau su kuo buvau ir ką veikiau. Tapus mama vis mąsčiau, kaip padaryti, kad mano vaikams taip nenutiktų. Kaip kalbėti ir ką pasakoti? Kaip išaiškinti nepasakant per daug ir kaip per daug neišgąsdinti? Tai štai dabar turiu įrankį: patarimų ir idėjų iš R. ir …