Po to, kai Žiogutis prasikando lūpą ir teko ją siūti, apdraudžiau jį. Keistas dalykas, bet, matyt, veikia ir psichologinis nusiteikimas, kad apdraudi „nuo nelaimių“, tad draudžiamuoju laikotarpiu jokių incidentų ir neįvyko. Bet užteko praeiti kelioms savaitėms nuo draudimo galiojimo pabaigos (beje, mielieji Seesam nepasivargino apie tai pranešti), kai lipdamas laiptukais į baseino čiuožynę prasikirto smakrą… Tiesa,
Ar žinojote, kad „Lietuvos draudimas” dovanoja kūdikių draudimą?
Mūsų didysis bachūriukas, sakytum, ramus vaikas, bet jeigu įsisiunta, ribų nejaučia. Viskas baigiasi tuo, kad stačia galva įsimūrija į duris ar garažo vartus, turi ką parodyti ant alkūnių ar kelių. Anądien grįžęs iš darželio rodė lūpą. Kraštas buvo kažkiek pamėlęs, na, kaip mėlynė. „Neskauda”, sakė ir žaidė su mašinėlėmis kaip įprasta, tik buvo gerokai nutykęs, lyg po smarkaus sudrausminimo. Tėtis mestelėjo, kad iš išorės – baika, visa esmė viduje, mat bėgiodamas pargriuvo ir sukando tą lūpą. Nagi, kas ten viduje? Nenori vaikas rodyti. Šiek tiek išsižioja ir matau tik susivėlusias, pasikėlusias mėsas. Gal ir nieko tokio, tik sukando viską į krūvą, bet vis dėlto krebžda širdelėj, kad reiktų pasirodyti kokiam gydytojui dėl viso pikto. Mano brolis irgi iš tų, kur nerdavo visur stačia galva, tad žinojau, jog traumatologinis yra Antakalnyje. Kadangi diena ėjo į pabaigą, tėtukas ten pasiskambino ir išdėstė situaciją. Pasakė, kad neverta važiuoti, nes veikiausiai gydytojas jau bus išėjęs, „vykite į Santariškes”. Oi, Santariškės… Taip ir įsivaizduoju, kaip maklinėju ten tarp tų pastatų, nes niekaip nesuprantu, kada į kurį reikia kreiptis, o paskui …
