Žiūriu į savo lelių ir mąstau: jis taip protingai susidėliojęs dienotvarkę! Porą valandų kažką veikia, tada numinga, paskui vėl aktyvus ir vėl nusnaudžia. Man taip labai tiktų! Galbūt ir daugeliui didelių žmonių, kurie taip sutaupytų porą puodelių kavos. Bet užvis žaviausia yra mokėjimas miegoti ir valgyti vienu metu. Ot laiko ekonomija! Tokiam multitaskingui nieks neprilygs.
Tik pusmetis praėjo, o jau turim visureigį eksplorerį. Dar tik ką, norėdamas pajudėti iš vietos, įsisiūbuodavo ant keturių ir dėdavo į priekį ant nosies. Dabar jau nujuda ten, kur nori, be jokių traumų. Būtų ne kartą aukštielninkas susitrenkęs galvą, bet bravo, kad nuo antro mėnesio nuolat praktikuoja atsispyrimą alkūnėmis gulint ant nugaros – galva taip ir nenusileidžia ant pagrindo. Dienos su tokiu visureigiu smagios – turi daug veiklos savarankiškai. Tačiau naktys liūdnai juokingos. Teoriškai žinojau, bet tik šįkart patyriau, kaip sunkiai miega kūdikiai, išmokę naują įgūdį. Juk raumenys turi atmintį ir veikia kone automatiškai. Taigi vos pasijutęs ant nugaros, jis tuoj pat verčiasi ant šono, nuo šono – ant keturių, tada ropoja arba sėdasi. Beropojant ar atsisėdus sunkiai bepamiegosi… Tai sukaupę jėgas migdom pakaitom su tėčiu, o jis nusnaudžia pas vieną arba pas kitą, o paskui – oplia – ir vėl sėdi. Juokiamės abu ir iš naujo į miego paieškas…
„Pakalbam apie gyvenimą?” Taip prasideda vakarinė vyresnėlio kelionė į lovą. Kai aš jam pirmąkart uždaviau šį klausimą, jis buvo itin susinervinęs (dėl to ir uždaviau), iš pradžių nesuprato, kas tai per pokalbis. Paskui atšovė maždaug taip: „Gyvenimas yra blogas, o jūs – blogi tėvai”. Paskui mes vis tik pasikalbėjome. Apie tai, kas yra geri tėvai, kas yra geri vaikai ir kaip mus visiems tapti gerais. Pykčiai nuslūgo, vaikas nurimo ir greitai užmigo. Nuo to laiko jau pats nekantrauja, kada įlipsiu pas jį į lovą ir galėsim „pakalbėt apie gyvenimą”. Tų pokalbių metu jis išsako didžiausias dienos nuoskaudas ar kaip labai mane myli, ar kaip laukia rytojaus, nes bus tas ir tas. Ir tie pokalbiai prisideda prie noro eiti miegoti, nes tada turim šį paslaptingą mudviejų laiką. „O bus pasaka?” – dar vienas vakaro klausimas. Iš tiesų jų nebūna tik labai labai labai retai, kai dėl kokių nors priežasčių smarkiai susivėlinam gulti. Visais kitais atvejais būna, bet tai šitaip svarbu, kad reikia visados pasitikrinti. Vienu metu vis nepasisekdavo laiku nueiti miegoti, tai buvom sugalvoję taisyklę, kad …
1986 m. Londone, o prieš dvejus metus ir Vilniuje gimė mažytė mergaitė su karūna. Iškart jau kokių trejų metų ir labai išdidi. Kai tik prasižioja, tai vis ko nors „NORIU!“ arba ko nors „NENORIU!“ Ar pažįstat tokią? O gal panašus žmogutis kaip tik dabar tampo jus už rankovės ir neleidžia ramiai susitvarkyti savo reikalų? Esu tikra, kad dažnas turite tokį ar tokią, lakstančią savo namuose. Mažoji Princesė tiek primena dvimetį trimetį, kuris jau toooks savarankiškas, rimtas ir svarbus, kad vaikams ji baisiai sava, o tėvams – baisiai suprantama. O viskas prasidėjo nuo puoduko (tiek Londone, tiek Vilniuje) – bene opiausios tėvų problemos… Mažajai Princesei pabodo sauskelnės ir Karalienė pasiūlė puoduką. Iš pradžių jis atrodė dar didesnė nesąmonė nei sauskelnės, bet paskui Princesė ėmė su juo visaip žaisti, kol įprato daryti į jį tai, kas priklauso. Tada ji visiems didžiuodamasi rodydavo turinį, o visi labai ja žavėjosi. Bet kartą Princesė žaidė pilies viršūnėje ir staiga užsimanė ant puoduko! Tarnaitė puolė ieškoti puoduko, Karalius puolė ieškoti puoduko, Virėjas puolė ieškoti puoduko, Sodininkas puolė ieškoti puoduko, Generolas puolė …
