Kai anąkart nieko neišėjo su pratinimusi prie puodo, galvojau, kad gal vaikui nepatinka puodas, nepatogus. Išnaršiau internetines parduotuves ir radau visokių su kopėtėlėm, su kiškio ausim, ergonomiškų ir kokių tik nori, bet galiausiai nusprendžiau, kad visko nesusipirksi, bus geras puodas tas, kurį turim, tik reikia daugiau kantrybės. Dar mintyje buvo kokie nors tos temos „edukaciniai“ filmukai ir knygelės, tačiau mūsų pypliaus amžiui tinkamo filmuko neradau, o knygelės neprisiruošiau parsisiųsti. Taip besvarstant , ką čia toliau daryti, Lietuvą užplūdo didžiuliai karščiai ir nori nenori atėjo metas antram bandymui gyventi be pampersų. Tiesiog širdis neleido laikyti vaiko juose per tokius karščius.

Šį kartą nusprendžiau elgtis kaip mamos, su kuriomis per tą laiką teko bendrauti, – nebenaudoti vienakartinių sauskelnių iš viso: nei miegui, nei išvykoms – niekam, kad nebūtų jokių pagundų tėvams ir jokių nesusipratimų vaikui, kodėl kartais galima pridaryti į kelnes, o kartais ne. Ir nuolat sodinti vaiką ant puodo.

Iš pradžių nerimą kėlė nakties metas – neturiu tiek paklodžių, kad galima būtų kasdien keisti ir turėti sausų, bet to ir neprireikė. Svarbu neleisti per ilgai vaikui vartytis lovoje, nes jis, pagal teoriją, o pas mus ir praktiškai, miegodamas nepridaro, pridaro atsibudęs.

Tačiau mano minėtų mamų vaikai su šlapiomis kelnėmis pragyveno tik 2–3 savaites, o mūsų vargai, atrodo, niekad nesibaigs…

Pirma savaitė

Pirmadienis – pirmoji diena, kai nesunaudojom nė vieno pamperso, net nakčiai movėmės storas atprastukes. Jos, žinoma, buvo šlapios vos atsibudus. Antradienį pavyko pagauti kakutį (čia reikia pastebėti, kad jau geroką laiką vaikas didelį daro TIK į kelnaites ar sauskelnes), bet masiškai sisiojom į kelnes. Skalbėm jų net 12! Paskutines pridarė atsigulęs nakčiai – labai ilgai neužmigo.

Trečiadienis prasidėjo dviem netikėtumais: pirma – kai vaikas atsikėlė, tiek kelnaitės, tiek paklodė, tiek paklotas po ja, netgi didelis antklodės kraštas buvo visiškai šlapias, nors kėlėsi gana skubiai, nesimuistė ir nesiblaškė po lovą mėgindamas dar užmigti; antra – savo iniciatyva ėmė, atsisėdo ant puodo (buvo be kelnių) ir padarė „kaka“! Žinoma, paskui diena ėjosi įprastai: ant puoduko „ne ne ne“, „neno“, o kelnės šlapios…

Ketvirtadienis niekuo neišskirtinis. Nebent tuo, kad kelnaičių beveik nesunaudojom… nes jos tiesiog nespėjo išdžiūti. Penktadienį išbuvom nekakoję, nors paprastai būna du kartai. Rytą turbūt nuo ryžių košės užsiklijavo, o vakare, kai pamačiau užlindusį už sofos ir mėginantį susikaupti, greitai nunešiau į tualetą, bet, aišku, prasidėjo isterijos, kad jis nieko „neno“, tai taip ir liko nedaręs…

Šeštadienis prasidėjo laimingai – iškėlėm vaiką sausą iš lovos ir jis padarė „sisi“ į puoduką. Bet atsikėlė labai anksti ir mes su tėčiu griuvom atgal į miegus, o vaiką paleidom vieną lakstyt. Po kokių 15 min. grįžo su visiškai šlapiom kelnytėm… Permoviau ir lūžau vėl. Po kokio pusvalandžio ateina tiek prisikakojęs, kad vos per kraštus nekrinta!… Taip baigėsi tinginių rytas,  nes po kakų plovimo koks jau ten miegas… Dieną didesnių nuotykių nebuvo, tik jau ne taip šlapo kelnytės, o ir atsisėsti ant puodo nebuvo tiek daug kaprizų. Pamažu išmokome susitarti, kad jeigu kažko nori, reikia pirmiau padaryti sisiuką ant puoduko. Pvz., žiogutis sako, einam žaisti su kamuoliu. Sakai, gerai, einam pirmiau padarysim ant puoduko, o tada pažaisim. Būna šiokio tokio nepatenkinto inkštimo, bet iš principo šis būdas veikia 🙂 Ir tai vienintelis būdas dažnai sodinti mūsų vaiką! Beje, tądien vaikas kakojo išvis 5 kartus, 2 iš jų į puoduką, 1 iš jų pats pasiprašęs!

Sekmadienis praėjo be balų, su keletu šlapių ar drėgnų kelnyčių ir žodžiu „kaka“ močiutei į ausį, po ko, aišku, buvo gražiai nueita su močiute į tualetą ir padaryta kas reikia ten kur reikia 🙂 Atrodo, judame teisinga linkme.

Antra savaitė

Pirmadienis – be įdomesnių nuotykių. Antradienis – net po pietų miego atsisėdo ant puoduko (paprastai keldavosi jau šlapias ar nors kiek drėgnas ir baisiai isterikuodavo dėl puoduko) ir nė vieno prikakojimo į kelnes. Toliau savaitė tęsėsi be kakų kelnėse – gražiai pasiprašydavo ir padarydavo tai ant puoduko, tai ant klozeto. Penktadienį jau nebuvo ir šlapių kelnių, bet išvažiavome prie ežero… Po kelionės (gerų dviejų valandų) iš mašinos išlipo sausas, bet paskui – kiek tik su kelnėm, tiek šlapias. Net ir per visus miegojimus…

Buvom prie to paties ežero su ta pačia kompanija dar ir prieš tai. Apie pusė kompanijos – panašaus amžiaus vaikai, bėgiojantys (savo valia ir noru) ant puoduko. Nieko nepadėjo komandinė dvasia ir pavyzdys, netgi vieno vaiko nuoširdus aiškinimas, kad reikia daryti ant puoduko. Iš pirmo pabuvimo prie ežero parsivežė tik atrakciją išpilti pridarytą puoduką į klozetą, o iš antro – tik regresą puoduko reikaluose.

Trečia savaitė

Pirmadienį grįžome namo. Čia vėl tvarkingai darė ten, kur reikia, bet pas senelius – į kelnes… Antradienį išvažiavome prie jūros. Pusiaukelėj apsisisiojo taip, kad net pusė šortų kiaurai permirko. Kai pervilkom sausai, pradėjo prašinėtis „sisi“ (neignoravom ir stojom dukart) ir atvažiavom sausi. Nuo trečiadienio nė vieną rytą nespėjom laiku į tualetą, o kol porą valandų pabimbinėjom po miestą ir papietavom, spėjo prišlapinti 3 įklotus. Ketvirtadienį ir rimtesnė nelaimė atsitiko – vaikas pirmiau padarė „kaku“, tik paskui pasiprašė. Sekmadienis – visiška katastrofa: gal 8 kelnaitės ir 3 iš jų su tirščiais… Ar tai kerštas už tai, kad iš pat ryto nunešėm vaiką ant puodo, kad nors kartą išgelbėtume naktines kelnaites ir lovą, o jis „nenorėjo sisi“? Taip taip, rytas prasidėjo didžiule isterija… Ir taip, tas puoduko reikalas pradeda nejuokais gadinti nervus, bet… mes nepasiduosim!

Sukam galvą, kaip skatinti vaiką. Dabar jau neveikia tai, kad „jeigu nori to ir to, turi padaryti į puoduką“. Atsakymas iškart pasikeičia į „neno“ , net, pvz., ledų, kurių jau keletą minučių įnirtingai zyzė… Galbūt kažkaip bausti? Kol kas mėginam rodyti, kaip liūdime dėl pridarytų kelnių, ir po to fakto neišpildom kokio nors vaiko noro. Neišpildytas noras jokio efekto neduoda, nes vaikas randa kitų užsiėmimų, o kad liūdime, žiogutis kartais, atrodo, tuo naudojasi, t. y. kiaulina specialiai. Nes ir šiaip jam dabar didelis neklausymo, ožiavimosi, piktdžiugiško išdykavimo ir panašių smagumų periodas. Kyla minčių nupirkti laikroduką, kuris pypsėtų kas tam tikras intervalas ir kviestų ant puoduko. Žinoma, tai nebūtų speciali puoduko dainelė, kokių klausosi anglakalbiai vaikai, bet gal užtektų ir pypsėjimo – juk vis ne mamos ar tėtės, prieš kuriuos taip maga atsikalbinėti, liepimas… Net nežinau, ką pridurti. Atrodo, jam patinka, kai kelnės būna šlapios!..

Štai ką pratinimo prie puoduko klausimais pataria mano mylimas babycentre.co.uk:

Ką daryti:

• Palaukti, kol vaikas bus tam pasirengęs. Nors negalima pasakyti, kokio amžiaus vaikas jau pasirengęs puodukui, dauguma mažylių tam būtinus fizinius ir suvokimo įgūdžius įgyja maždaug 1,5-2 m. (nors kai kurie – ne anksčiau kaip 4 m.). Pasitikrinti, ar vaikas jau pasirengęs, galima pagal šiuos punktus.

• Neskubinti įvykių. Gali praeiti daug laiko, kol vaikas išmoks naudotis puoduku visada, kai tik reikia. Žinoma, kai kuriems vaikams užteks kelių dienų, o kitiems prireiks kelių savaičių ar net mėnesių, ypač jeigu ketinama sauskelnių atsisakyti ir nakčiai. Nespauskite vaiko pereiti prie puoduko greičiau negu jis pajėgia. Žinoma, šaunu paskatinti interesą švelniais priminimais, pasakėlėmis ir kitokiais paskatinimais, bet nespauskite vaiko, jeigu jis spyriojasi, vengia puoduko.

• Pasidaryti planą. Sveikintina, jeigu turėsite planą, kaip atpratinti vaiką nuo sauskelnių. Planą galima susidaryti netgi prieš perkant puoduką. Plane turi būti numatyta, kada ir kaip pradėsite, kokius paskatinimus pasitelksite ar tokių nebus, kaip elgsitės atsitikus „nelaimei“, kokiu atveju pasiduosite ir pan. Aptarkite savo planą su vaiko gydytoju ir kitais tėvais. Kai jau turėsite galutinį planą, būkite tikri, kad ir kiti vaiko prižiūrėtojai jo kruopščiai laikysis.

• Girti vaiką. Pratindamasis prie puoduko, vaikas tikėsis, kad pasidžiaugsite jo naujais gebėjimais. Nenuvilkite jo. Kaskart, kai jis pereina prie naujo žingsnio ar mėgina naudotis puoduku (net jei ne visai sėkmingai), pasakykite, kad jis šauniai elgiasi ir jūs juo didžiuojatės. Tačiau nepersistenkite: per daug pagyrų gali vaikui sukelti stresą ir jis bijos jus apvilti, o tai gali baigtis dažnesnėmis „nelaimėmis“ ar visišku regresu.

• Susitaikyti su mintimi, kad atsitiks „nelaimių“. Faktiškai kiekvienas vaikas patirs keletą „nelaimių“, kol galutinai išmoks neprišlapinti kelnių tiek dieną, tiek naktį. Stenkitės nepykti ant vaiko ir jo nebausti. Juk tik neseniai jo raumenys išsivystė tiek, kad apskritai būtų galima laikyti šlapimtakį ir išeinamąją angą uždarus. Išmokti tinkamai naudotis šiais raumenimis dar reikės laiko. Atsitikus „nelaimei“ ramiai išvalykite balą, sutvarkykite vaiką ir pasiūlykite kitą kartą sėstis ant puoduko.

Ko nedaryti:

• Pradėti per anksti. Jeigu vaikas dar nepasirengęs, tik pailginsite visą procesą. Kada vaikas pasirengęs – skaityti „ką daryti“ pirmą punktą.

• Pradėti netinkamu laiku. Pradėti pratintis ant puoduko savaitę prieš gimstant broliukui / sesutei, keliantis į naują vietą ar vykstant kokiems nors kitiems sumaištį keliantiems įvykiams, nėra gera mintis. Maži vaikai linkę laikytis nusistovėjusio režimo ir bet kokie pasikeitimai gali baigtis regresuojančiu elgesiu. Verčiau palaukite, kol viskas nusistovės, tada pradėkite pratintis prie puoduko.

• Daryti spaudimą. Jeigu vaikas rodo susidomėjimą puoduku, nuostabu. Bet nespauskite jo pereiti prie puoduko greičiau, negu jis tam pasirengęs. Jeigu vaikas ims nervintis, gali tiesiog imti sulaikyti išmatas ir prasidės vidurių užkietėjimas ar panašios bėdos.

• Klausyti anytos patarimų. Žinoma, kas kartą vis sunkiau ramiai klausytis savo ar vyro tėvų ar dar kokių vyresnių giminaičių šnekų, kad per ilgai atidėliojate puoduko klausimą. Bet pasistenkite juos ignoruoti, nebent jūsų vaikas su sauskelnėmis jau mokosi universitete. Per pastaruosius 40 m. šiame fronte daug kas pasikeitė. Tai, kas buvo visuotinai priimta anksčiau, dabar nebėra norma. Tyrimai parodė, kad vaikai sąmoningai naudotis išeinamosios angos ir pūslės raumenimis pradeda ne anksčiau nei 1,5 m. Todėl, jeigu išgirsite kokią istoriją apie tai, kaip pusbrolio Jono sūnus išmoko naudotis puoduku iki pirmojo gimtadienio, pasišypsokite, pakinkuokite galva ir tarkite: „Mes turime planą ir dėl nieko nesijaudiname.“

• Bausti vaiką. Jeigu supyksite, nubausite vaiką už tai, kad jam nerūpi puodukas, jis ant jo nesėdi, padarė balą ar atsitiko dar kokia panaši bėda, nieko gero nepasieksite. Regresuoti yra natūralu, o jeigu jūs nusiminsite ar apšauksite vaiką, jis tik dar mažiau domėsis puoduku – bijos dar vienos nelaimės ir jūsų pykčio. Galbūt jis netgi ims sulaikyti išmatas ir jam prasidės skausmingas vidurių užkietėjimas. Jeigu tik galite, reaguokite į balutes ir kitas „nelaimes“ ramiai. Jeigu negalite, prikąskite liežuvį, suskaičiuokite iki 10 ir pabandykite vėl.

Netikiu tomis šnekomis, kad vaikas nepasiruošęs puodukui. Manau, tai vienkartinių sauskelnių gamintojų paskatintas reikalas. Nors nesu prieš čiulptuką, bet manau, kad mes pripratinam vaikus prie sauskelnių lygiai kaip pripratinam prie čiulptuko, o paskui vargstam atpratindami. Taip, tai palengvina gyvenimą. Mums, tėvams. Bet ar vaiko gerovei ką nors duoda?

Kuo toliau, tuo sunkiau sulaikyti pyktį ir neviltį dėl tų „nelaimių“. Gal ir tiesa, kad nereikia vaiko bausti ir pan., bet jeigu visada tik ramiai išsivalysi, pakeisi vaikui kelnes ir elgsies lyg niekur nieko, kaip pasakysi vaikui, kad galų gale daryti į kelnes netinka? Aklavietė.

Labai tikiuosi, kad mūsų didžiosios nesėkmės susijusios su tuo, kad esam ne namie, o keliaujam. Tačiau keli pažįstamų mamų pavyzdžiai rodo, kad būtent kelionėse pavyksta atsikratyti senų įpročių ir išmokti naujų, suaugėliškų. Mhmm…

O, kad viskas būtų taip paprasta, kaip rašo šitame ABC… Na, čia mums turbūt „kompensacija” už tai, kad neturėjom jokio vargo atprasti nuo čiulptuko ir mamos pieno…

Nuotrauka iš moterims.balsas.lt