Žiemą, kai išsiruošėm į darželį, minėjau, jog adaptuotis padėjo vaikų ir paauglių psichologės Marios Molickos Terapinių pasakų pasaka apie meškiuką Mikutį darželyje. Ta pasaka iš tiesų terapinė tiek vaikams, tiek tėvams, apskritai suaugusiesiems, nes ten aprašyta tokių darželio baisybių ir tokių atšiaurių tėvų–vaikų santykių, kokių realiai neturėtų būti. Viliuosi, jog autorė tokius dalykus rašė norėdama atvesti tėvus ir auklėtojas į protą, o ne aprašė kaip normalią realybę. Liūdna, kad taip vis dėlto būna, o dar liūdniau, jeigu turite vaiką vesti į tokį darželį… Jei dar ir vaiko tėvai tokie kaip Mikučio, išvis tą vaiką užjaučiu.

Grįžtant nuo pradžių – kodėl mums prireikė pasakos? Mačiau, kad žiogutį kausto baimė. Jis, manau, kaip ir daugelis pradedančiųjų darželinukų, nesuprato, kiek laiko jis bus darželyje, ar mama / tėtė dar sugrįš? Nors kalbėdavom apie tai, pasakojimas, kad kažkas kitas irgi taip jaučiasi, visada paveikesnis. Juk mokomės iš pavyzdžių, ar ne?

Aš labai bijojau, kad žiogučio baimė neužgožtų visų kitų jo pojūčių, netrukdytų džiaugtis gyvenimu, išmokti, patirti, neperaugtų į kokią nors rimtą problemą, todėl ir atsiverčiau M. Molickos knygą. Pirkau ją dar tada, kai žiogučio buvo vos užuomazgos, nes maniau, kad gyvenime tikrai susidursim su daug ribinių situacijų, ir jeigu yra joms suvokti ir išgyventi parašytos specialios pasakos, kodėl jomis nepasinaudojus?

Jei nusikeltume mintimis į vaikystę, turbūt kiekvienas prisimintume kokių nors neprotingų įsivaizdavimų, kurie mums mažiems keldavo didelį nerimą. Pvz., daugelis bijo tamsos, kad neišlįstų kokia pabaisa ir pan. Aš pati kažkuriuo laikotarpiu labai bijodavau tamsos ir visokių juodų dalykų, kad iš jų neišlįstų Juodoji ranka, apie kurią buvo pritauškusi pusseserė. O močiutė, norėdama, kad neliptume ant aukšto ir nedarytume netvarkos ar nenusiristume nuo laiptų, vis primindavo, kad ten gyvena Jurkuvienė, ir ji supyks, jei pas ją eisime. Tačiau kelis kartus žvilgtelėjusi ir jokios gyvybės ten neužmačiusi, supratau, kad toji Jurkuvienė – tikriausiai koks vaiduoklis, kuris tuoj tuoj išlįs iš už senos lovos ar iš anos tamsios kertės. Ir iki šiol bijau vaiduoklių, ypač tamsoje ir uždarose patalpose. Taigi dabar kuo puikiausiai suprantu, kad visokie neprotingi gąsdinimai policininkais, raganom ir čigonais galbūt ir priverčia vaiką tuo metu paklusti, tačiau paskui atsiliepia ir trukdo normaliam jo gyvenimui.

Net jei vaikų ir niekuo negąsdiname, jie vis vien turi kokių nors baimių, savo pačių susikurtų. Jos gimsta iš nežinojimo, iš nepažinimo. Kai tik mama išnyksta iš akiračio, mažuliukai iškart išsigąsta, kad daugiau jos niekada nebepamatys. Ilgainiui jie supranta, kad mama tuoj pat grįžta iš kito kambario ar tualeto, tačiau jau kai nuveda į darželį – tai viskas, amen: nei mamos, nei tėčio, nei namų. Turime suvokti, jog vaikas nesupranta, kodėl ir kuriam laikui jį ten vedame, ir atliepti jo nerimą, išgyvendinti baimę, jog jo nieks nemyli ir paliks su visam. Tai svarbu ne tik dėl geros nuotaikos, bet ir visai vaiko raidai.

M. Molicka:

„Jei nerimas labai stiprus, jis gali sumažinti arba padidinti mažylio aktyvumą. „Paveiktas“, „nugalėtas“ baimės vaikas tampa pasyvus, apatiškas arba pernelyg susijaudinęs, išsiblaškęs. Nei viena, nei kita būsena nepadeda įveikti sudėtingos situacijos. Ko nors baiminantis mažėja protiniai gebėjimai, tampa sunku susikaupti. Sutelkę dėmesį į nemalonius veiksnius, vaikai ima blogiau elgtis, mokykloje gauna prastesnius pažymius.“

Intensyviai išgyvenama baimė, kai vaikas

• prakaituoja,
• išblykšta,
• kūną krečia drebulys arba virpa rankos ir/ar kojos,
• paspartėja širdies dūžiai,
• padaugėja seilių arba kaip tik džiūsta burna,
• prasideda viduriavimas ar vidurių užkietėjimas,
• vaikas ima šlapintis į kelnes ar į lovą,
• pradeda mikčioti ar užsikirsti,
• čiulpia nykštį, graužia nagus ar kramto lūpą,
• negali susikaupti, atsipalaiduoti, užsiimti įprasta veikla,
• elgiasi visiškai pasyviai arba labai agresyviai,
• yra nuolat susierzinęs, neramiai miega,
• padidėja jo emocinis prieraišumas ir bendras nerimas.

Tokia būsena daro žalą vaiko raidai. Pastebėjusi keletą tokių požymių, nutariau nedelsti. Nors ir iki lankymo darželis buvo viena iš mūsų pokalbių temų, dabar stengiausi darželiškus dalykus vis sieti su teigiamomis emocijomis.

M. Molicka sako, kad psichikai pavojingiausios yra stiprios baimės, atsirandančios iki trejų metų, nes tada smegenų požievis aktyviausias. Vaikas suvokia pavojus ir rengia reakcijas jų išvengti, tačiau svarbiausias nepagrįstos baimės išgyvendinimo būdas – įjungti į veiklą sąmonę. Ankstyvame amžiuje tai neįmanoma, todėl labai svarbu atpažinti tai, kas kelia vaikui nerimą, ir to vengti. Tai nereiškia, kad reikia vengti vesti vaiką į darželį ar pas auklę, bet reikia vengti vaiko baimės būti paliktam, atstumtam. Arba padėti vaikui kuo greičiau įveikti tą baimę, jeigu tokia atsiranda.

Baimes galima įveikti keliais būdais:

• dažnai suaugusieji bando neigti vaiko baimes, jam įteigdami, kad jis nebijo, pvz., adatos dūrio, nes „tai visai neskauda“. Tai netinkamas būdas, nes paneigiamos vaiko patiriamos emocijos, suardomas ryšys tarp potyrių ir tikrųjų jų priežasčių.
• kai baimė kyla dėl nepatenkinto meilės, saugumo ar pripažinimo poreikio, vaikas ima fantazuoti, pasineria į išgalvotą pasaulį, kuriame jo poreikiai patenkinami. Tai taip pat nėra gerai, nes fantazijos burbulas anksčiau ar vėliau sprogsta, o to pasekmės gali būti daug skaudesnės nei pati baimė.
• kai baimė yra įsivaizduojama, padeda racionalus situacijos paaiškinimas. Vaikas ieško jo tardamasis su savimi, kalbėdamas su aplinkiniais, ieškodamas analogiškų situacijų. Tada tinka ir pasakos.

Pasakos sužadina vaizduotę, teikia vaikui daug džiaugsmo. Jis gali susitapatinti su veikėjais ir patirti įvairiausių nuotykių ir emocijų, su kuo realiai gal niekada nesusidurs. Pasakos taip pat atspindi realų pasaulį, nusako jame veikiančias taisykles, moko tinkamo elgesio, galimų problemų sprendimo. Kitaip sakant, pasaka tenkina pažinimo poreikius, o kartu ir paaiškina tikrovę bei nurodo būdų, kaip galima ją pakeisti.

Terapinės pasakos ypatingos tuo, kad supažindina vaiką (ar suaugusįjį) su bauginančiais dalykais, padeda jam su jais apsiprasti, sieja juos su teigiamais išgyvenimais ir nurodo kelią į sėkmingą situacijos sprendimą. Taip nepagrįstai baimei ateina galas.

Pirmoji Terapinių pasakų knygos pasaka – „Mikutis darželyje.“ Čia mažas meškiukas pirmą kartą išeina į darželį ir tai jam kelia didelę baimę, baimę būti paliktam. Pasakos eigoje išaiškinama, kad Mikutis labai mylimas, todėl niekas jo niekada nepaliks darželyje visam laikui. Be to, mokoma kitaip galvoti apie darželį: tai nėra vieta, kur mamos palieka savo vaikus; tai yra vieta, kur vaikai susirenka pažaisti, kol jų mamos dirba.

Kuo man patiko ši pasaka:

• Pataiko tiesiai į dešimtuką – vaikas bijo būti paliktas visam laikui, o ši pasaka padeda išaiškinti, kad taip nebus.
• Įvardijamos realios vaiko baimės:
• kas tas darželis?
• ką man ten darys?
• ar mama manęs nebemyli, kad išveda iš namų ir palieka?
• ar liksiu čia visam laikui ir niekada nebepamatysiu mamos, tėtės, namų, savo lovos, žaislų?
• Aprašomos realios situacijos, pvz., vaikas apsiverkia ir apsivemia. Mūsų žiogučiui taip būdavo.
• Pasiūlomi realūs sprendimai:
• tėvai šnekasi su vaiku, papasakoja jam savo patirtį,
• vaikas nešasi į darželį mylimuką.

Tačiau pati pasaka yra ir kraupi. Sakyčiau, visai siaubo pasaka. Tad neskaičiau vaikui jos tokios, kokia ji yra knygoje, o adaptavau. Apie pačią pasaką – kitame įraše. O M. Molickos knygoje dar aptariamos tokios baimės:

• baimė paklysti mieste, pasimesti nuo tėvų,
• vienišumo baimė, kai vaikas lieka namuose vienas,
• baimė tapti pajuokos objektu, kai prisišlapini,
• baimė būti paniekintam, kad per daug prisivalgei ar suvalgei kažką netinkamo (aktualiau specifiškai negaluojantiems vaikams),
• tamsos baimė,
• operacijos baimė,
• baimė tapti blogiuku, nes tėvas alkoholikas, šeimoje barniai ir prievarta,
• baimė nepritapti naujoje klasėje,
• mirties baimė, kai vaikas labai serga ir mama bijo, kad numirs,
• baimė to, kas laukia po amputacijos.

Brrr…. Dažnai nedrąsu net galvoti tokiomis temomis, tad manau, kad šios pasakos, esant sudėtingai situacijai, gali padėti tiek vaikams, tiek tėvams. Mačiau, kad yra ir antra šios knygos dalis, taip pat audio knyga.