Noriu papasakoti apie vaikų ir paauglių psichologės Marios Molickos pasaką „Mikutis darželyje” iš anksčiau aprašytos knygos „Terapinės pasakos„. Jos pradžia labai stebuklinga, užburianti:

Deja, įžanga tokia ilga, kad vaikas jau ima po truputį pavargti nuo aprašymų be veiksmo. Pasaka apskritai žiauriai ilga (visai neatsižvelgiama, kad darželį pradeda lankyti 2-3 m. vaikas. Kiek laiko jis gali sutelkti dėmesį?). Kai pirmąkart ją skaičiau, žiogutis lūžo maždaug pusiaukelėje, kaip tik, kai buvo aprašomi didžiausi darželio siaubai.

Kodėl pradžioje minėjau, kad tai galėtų būti terapija ne vaikams, o suaugusiems? Todėl, kad autorės aprašomas darželis tiesiog tragiškai siaubingas. Galbūt suaugusieji pamanys, kad nieko tokio, mūsų laikais taip buvo, viskas čia normalu, nors ir žiauru. Tačiau jeigu tėvams ir auklėtojoms kiltų mintis: „Dieve, kokia ši pasaka baisi, negaliu jos skaityti vaikams“, tai gal jie susimąstytų, kad taip nedera elgtis su vaiku ar toks darželis netinkamas vaikui.

Dėstymas apie meškučių gyvenimą prasideda šitaip:

Nepaisant to, kad piešiamas labai stereotipinis šeimos paveikslas, dargi sakoma visiška netiesa, nes mama nė velnio nerasdavo laiko pasikalbėti su sūneliu, kadangi jau kitoj pastraipoj pareiškia, kad RYTOJ pradeda dirbti, po ko stoja mirtina tyla ir net tėtis padeda į šalį laikraštį. Mama pareiškia, kad Mikutis NUO RYTOJAUS eis į darželį, ir nepanašu, kad su sūnum būtų kada apie tai jau kalbėjusi. Mikutis išsigandęs taria „nenoriu“, o mama susierzina: „Nesuprantu, kodėl nesidžiaugi <…>“. Aš tai suprantu…

Negana to, kad mama praneša apie darželį iš vakaro, ji nieko apie jį nepapasakoja, apart „bus nuostabu“, o toliau rašoma, kad paskui mama į Mikutį net nebežiūrėjo, abu tėvai nekreipė į jį jokio dėmesio, nors jis akivaizdžiai sielvartavo.

Tada atėjo vakarienės metas ir meškiukas užuodęs skanų pudingą puolė prie stalo nenusiplovęs letenėlių. Ir mama GRĖSMINGAI subara: „Išmokys tave darželyje gražiai elgtis, oi, išmokys.“ Atsiprašau, bet WTF? Kas čia per bendravimas su vaiku? Vaikui ir taip baisu, dar gąsdina nesąmonėm. Natūralu, kad Mikutis pagalvoja: „Ten turi būti siaubinga, ką jie ten man darys?“ Ar mylinti mama neturėtų būti supratingesnė ir atsakyti į tokius klausimus? Juk vaikas apskritai nesuvokia, kas per žvėris tasai darželis. O ko nepažįstame, to bijome.

Kitoje scenoje mama žadina Mikutį iš ryto. Ir vėl man šiurpas eina per nugarą: mama buvo SUIRZUSI ir elgėsi keistai, nepabučiavo sūnaus kaip įprasta, skubino ir kartojo, koks jis NEKLAUŽADA, kaip jie tuoj pavėluos, o tas net nesuprato, kur ir kodėl jie vėluoja. Galiausiai mama nutempė vaiką prie durų ir besispyriojantį vis timpčiojo už rankos iki pat darželio (!!!). Jeigu jums toks elgesys atrodo natūralus, normalus, raginčiau pagalvoti dar kartą. Pirmiausia mama galėjo atsikelti ir susiruošti anksčiau, taip pat ir sūnų pažadinti anksčiau, su laiko rezervu. Besiruošiant dar kartą apkalbėti darželį: kur ir kodėl jie eina, kas ten bus, kiek laiko vyks. Jeigu vaikas niekaip nenori eiti iš namų, tai bent jau nešti jį, o ne tempti per visą gatvę…

Tuo tarpu mama iš pasakos nieko nekalbėjo ir nieko neaiškino, tad pamatęs darželio kiemo vartus Mikutis turėjo tik vieną mintį: „čia uždaro vaikus…“ Darželio rūbinėje meškiukas pasiskundžia, kad jam nepatinka jo skiriamasis ženklas – ragas. Mama vėlgi pasirodo visu gražumu: „Bus ragas – ir baigta“. Na, šaunu! Tikrai nuostabiai nuteikia pirmai dienai darželyje…

Toliau Mikutis atsiduria didelio kambario centre, vienas. Mama DINGSTA. Auklėtoja paragina sėstis valgyti sriubos su kitais vaikais, iš kurių dvi pelytės žiūrėdamos į meškiuką kikena, o kiškutis sėdi nuleipusiom ausim ir liūdnai spokso į dubenėlį. Aplinka išties žavi! Jūs norėtumėt eiti į tokį darželį? Sakot, jeigu taip yra, tai nieko nepakeisi? Mano nuomone, auklėtoja lengvai galėtų padaryti taip, kad viskas būtų kitaip.

Mikučiui sriuba pasirodo šlykšti, o auklėtoja liepia žūtbūt valgyti, nes sriuba „labai skani“. Jis nedrįsta prieštarauti, visą susiverčia ir pasiskundžia, kad skauda pilvą. Auklėtoja numoja ranka. „Kai pradėsi žaisti, skausmą kaip mat pamirši.“ Ir pasidžiaugia, kad Mikutis labai klusnus, suvalgė visą sriubą.

Meškučiui į galvą lenda baugios mintys: kad mama paliko jį visam laikui, kad tėvų jis daugiau niekad nepamatys, ir jis pradeda verkti, prašytis pas mamą. Pelytės pradeda šaipytis, kad jis verksnys ir ragas (pagal skiriamąjį piešinėlį), prie jų prisideda ir kiti vaikai, o auklėtoja į tai:

Fantastika! Aš jau žliumbiu kartu su Mikučiu. O jis, žinoma, verkia dar stipriau ir nuo to verkimo apsivemia. (Visai kaip mūsų žiogutis.) Pelės pradeda rėkti: „Jis apsivėmė! Aš nenoriu šalia jo sėdėti!“ Auklėtoja ir vėl niekaip nesureaguoja, tik pakviečia valytoją. O ta sako:

WTF?! Bjaurus? Negalima vemti?…

Kitoje scenoje visi žvėreliai žaidžia, tik Mikutis ir liūdnasis kiškis vis dar sėdi prie staliukų. Auklėtojai turbūt įsijungia kitas režimas, nes dabar ji atneša šiems vaikams piešimo priemonių, paskui vėl sugrįžta pakalbinti. Galiausiai prabyla visai žmogiškai:

O buvo sunku tą pasakyti iš pat pradžių?!

Kai ateina Mikučio mama, auklėtoja persimeta su ja keliais žodžiais, nusprendžia, kad reikia kažko imtis, jog vaikas pamėgtų darželį. Bingo!

Aprašomi labai tikroviški Mikučio išgyvenimai ir elgsena: jis pyksta ant mamos, ją pasitikęs kumščiuoja į pilvą, skuba išeiti iš darželio ir nesidomi net sūpynėmis, ir, žinoma, nusprendžia daugiau niekada neiti į darželį. Kai jis taip pareiškia, stoja mirtina tyla: „Mama nieko nesakė, o tėtis čiupo laikraštį ir pradėjo skaityti.“ Argi ne žavus bendravimas su vaiku? Tuo labiau, kad situacija probleminė, ne šiaip eilinis vakaras…

Vėliau visgi mama bandė gražiai kalbėtis. Matyt, jai irgi persijungė režimas, nes net nepyko dėl suversto kambario, o pradėjo pasakoti vaikui, kad pati kažkada irgi lankė darželį ir kas jai buvo ten nutikę. Iš blogų dalykų ji pamini žaislų atiminėjimą ir prasivardžiavimą. Tai suprasti, kad taip normalu ir Mikučiui taip irgi bus, bet nieko tokio? Hmm… Čia vieta auklėtojai pagalvoti, kaip dirbti su vaikais, kaip taip nebūtų.

Kitą rytą jau abiem tėvams persijungė režimai, nes į kambarį įpuolė abu ir žadino Mikutį BUČINIAIS. Paskui abu tėvai pravirko, kad Mikutis taip prastai jaučiasi darželyje. Vaikas pajuto, jog tėvams rūpi, ir išsakė didžiausią savo nerimą: „bijau, kad mane ten paliksite amžinai“. Tėvai gana įtikinamai paaiškino, kad tikrai nepaliks, ir man labai patiko, kaip tėtis pasakojo, jog niekada niekada nepamirš pasiimti vaiko: „nei tada, kai man suskaus pilvą ar dantį, nei tada, kai turėsiu daug darbo“. Po paaiškinimo mintis apie palikimą visam laikui Mikučiui pasirodo neprotinga ir visi pradeda juoktis.

Čia pasaka galėtų ir baigtis, bet ne, dar likęs geras trečdalis! Jame aprašomos papildomos priemonės, kurios padėtų vaikui darželyje jaustis geriau. Tėtis nupirko Mikučiui „labai keistą daiktą“ su ekranu kaip TV, tik daug mažesniu bei įvairiais mygtukais. Ant tų mygtukų buvo meškiuko mamos, tėčio, senelės, senelio nuotraukos, iš prietaiso šono kabojo ausinės. Tėtis papasakojo, kad paspaudus mygtuką ir užsidėjus ausines Mikutis galės pasikalbėti su norimu asmeniu.

Iki galo nesupratau, kas tai per daiktas, tačiau, mano nuomone, trimečiui į darželį neštis meškafoną ar kompiuterį (su WiFi?) visiškai be ryšio… Man daug labiau patiko mamos dovana – žmogeliuko figūrėlė. Mama paaiškino, kad kitiems vaikams šis žmogiukas atrodys kaip paprasta lėlė, bet iš tikrųjų jis viską supranta ir moka kalbėti ir bendraus su Mikučiu, kai tam prireiks pagalbos. Va, ši mintis – nuostabi.

Bet pasaka ir čia dar nesibaigia, dar yra scena darželyje, į kurį Mikutis dabar jau noriai keliauja. Mama dabar jau nedingsta, o atsibučiuoja. Auklėtoja pasitinka žodžiais „kaip gerai, kad atėjai, mes tavęs laukėme“ ir pakviečia prisijungti prie dainų / šokių. Meškiukas dvejoja, tad auklėtoja pasiūlo užsiimti tuo, kas jam patinka. Ji taip pat sudrausmina priekabių ieškančią pelytę, išklauso Mikučio idėjų ir padeda jas įgyvendinti, leidžia vaikui pasikeisti savo skiriamąjį ženkliuką.

(Čia kelios eilutės skiriamos nupasakoti, kaip Mikutis piešė savo naująjį ženklą. Mano nuomone, jos visai nereikalingos, temai neduoda jokios naudos, o tik ilgina pasaką, kuri ir taip per daug užsitęsusi.)

Paskui meškiukas atsisako pietų sriubos. Auklėtoja:

Apkabinti ir išbučiuoti! Kodėl vakar nieko panašaus nepasakė?

Paskutinėje scenoje Mikutis pajunta užuojautą liūdnajam kiškučiui ir padeda jam suprasti, kad mama tikrai ateis. Tada pasikviečia jį žaisti, prie jų nedrąsiai prisideda ir anksčiau tik sumaištį kėlusios pelės. Diena netrunka prabėgti ir Mikutis, šūktelėjęs „rytoj vėl pažaisime“ džiugiai iškeliauja su mama.

Tikiuosi, ne man vienai pasirodė, kad tokios pasakos negalima tiesiog imti ir skaityti vaikui ar tuo labiau paleisti iš kompakto ir palikti vieną patį klausyti. Dabar žinote pasakos sudedamąsias dalis ir galite „pasigaminti“ savo pasaką 😉

Svarbiausia

• atsakyti į vaiko klausimus:

• kas tas darželis?
• ką man ten darys?
• ar mama manęs nebemyli, kad išveda iš namų ir palieka?
• ar liksiu čia visam laikui ir niekada nebepamatysiu mamos, tėtės, namų, savo lovos, žaislų?
• Nupasakoti realią aplinką, tikras situacijas, pvz., vaikas apsiverkė ir apsivėmė. Nuraminti, kad tokios reakcijos normalios, taip būna.
• Aprašyti realius sprendimus, kurie veikia ir jūsų vaikui:
• tėvai šnekasi su vaiku, papasakoja jam savo patirtį,
• vaikas nešasi į darželį mylimuką.

Autorė pradžioje piešia prastus tėvus:

• apie darželį praneša išvakarėse,
• ignoruoja vaiko interesą ir nieko jam nepapasakoja,
• neatliepia jo baimės, o tik dar labiau ją gilina neprotingais gąsdinimais („išmokys ten tave“),
• į darželį pažadina paskutinę minutę,
• vilkte velka vaiką per visą gatvę,
• nekreipia dėmesio į vaiko jauseną, pageidavimus („bus ragas ir baigta“),
• darželyje dingsta be atsisveikinimo.

Paskui gerus:

• papasakoja apie savo darželio patirtį,
• išreiškia susirūpinimą Mikučio jausena,
• įtikina, kad visus vaikus tėvai iš darželio vakare pasiima,
• parūpina dalykų, kurie darželyje primintų namus ir suteiktų saugumo nepažįstamoje aplinkoje.

Čia galima ir dar daug visko gero sugalvoti, pvz.:

• gerokai prieš darželį daug kalbėtis apie tai, kas yra tas darželis, kas jame veikiama, kur tuo metu būna tėvai, kada jie ateina,
• nueiti kada pažiopsoti prie darželio tvoros, kaip atrodo vaikai darželyje,
• pirmomis dienomis kažkiek pasilikti su vaiku arba ateiti pasiimti jo anksčiau ir pan.

Taip pat pasakos pradžioje vaizduojama prasta auklėtoja:

• su vaikais elgiasi šaltai,
• liepia žūtbūt vykdyti jos liepimus,
• nekreipia dėmesio į patyčias ir prie jų prisideda pati,
• nepapasakoja vaikams, kas tas darželis, ką veiks čia, kada ateis mamos – nenuramina jų.

Vėliau auklėtoja tampa gera:

• atliepia vaikų jausmus, paaiškina situacijas,
• leidžia vaikams siūlyti idėjas dėl veiklos ir jas palaiko,
• stengiasi visus įtraukti į vienokią ar kitokią veiklą.

Galima ir dar geriau:

• šilumą parodyti ir fiziniu kontaktu: apkabinti, priglausti, pasisodinti ant kelių, panešioti.

Savaime aišku, kad tokie virsmai iš atžaraus ir šalto į supratingą ir atjaučiantį gali nutikti tik pasakoje, tad šis pasakojimas turėtų veikti terapiškai tėvus ir auklėtojas, rodydamas prastą ir gerą pavyzdį, kaip elgtis su pradedančiuoju darželinuku, kad perėjimas į kitą etapą – iš namų į darželį – būtų kuo lengvesnis.

Adaptuodama šią pasaką savo vaikui, ją trumpinau, darželio aprašymus priartinau realiam mūsų darželiui ir išmečiau visus siaubus, kokių pas mus nėra. Galiausiai vietoj žmogiuko ir kompiuterio aprašiau tuos dalykus, kuriuos mūsų žiogutis nešėsi į daržiuką: užkandžių dėžutę su kaubojumi Vudžiu iš „Žaislų istorijos“ ir mylimiausią pasaulyje Audi modeliuką.

Tekstą atspausdinome, suklijavome į knygelę ir ši pasaka iškart sulaukė didelio pripažinimo. Kai skaičiau pirmąkart, mačiau kaip plečiasi jo akys, kai miniu jo pažįstamus dalykus ir patirtus išgyvenimus. Ir nors jis tada užmigo kaip tik ties darželio baisumų aprašymu (ir aš labai išsigandau, kad norėdama naudos, tik žalos pridariau…), kitą vakarą prašė būtent tos pasakos ir ilgam pasiliko tą knygelę lovoje (o miegoti su knygele – tai jau aukščiausias jos įvertinimas 😉 ).

Tiesa, apie Mikutį darželyje mes skaitėme vos keletą kartų, bet matėsi, jog vaikui darosi ramu, kad ne jis vienas patiria baimę dėl darželio, kad ta baimė nėra pagrįsta, o Mikučiui irgi padeda tie patys dalykai, kaip ir jam.

Iliustracija iš knygos.