Lapkričio pabaigoje nuvilnijo spalvingas šurmulys: mamos, tėčiai ir vaikų parduotuvės skelbė, kokio grožio advento kalendorius jiems yra tekę matyti internete arba kokius patys pasidarė, tad aš irgi pajutau vos ne garbės reikalą imti ir ką nors sumeistrauti. Laukti Kalėdų – smagu, o laukti su kalendoriumi – dar smagiau. Jau esam taip laukę ėjimo į darželį dienos ir pirmo pasimatymo su broliu, tad schema aiški, reikia tik idėjos. O pirmiausia reikia susivokti, kas gi vis dėlto tas advento kalendorius? Tai juk nėra visuotinė lietuvių tradicija.

Pasirodo, kad šį smagų dalyką, skirtą skaičiuoti dienas iki Kalėdų, 19 a. pradžioje sugalvojo vokiečių liuteronai. Dažniausiai jie nuo gruodžio 1-osios iki Kalėdų dienos ant durų su kreida kasdien nubrėždavo po brūkšnį, kitos šeimos uždegdavo po žvakę (ko gero, iš to išsirutuliojo advento vainiko idėja), dar kitos – pasikabindavo vis kokį religinį paveikslėlį. Advento kalendorius, kaip daiktas, pirmąkart buvo pagamintas 1851 m., o spausdintas – 1902-1903 m. Hamburge. Kaip jis atrodė, nežinia, bet yra liudijimų apie švabo Gerhardo Lango advento kalendorių, pasirodžiusį 1908 m. Šis spaustuvininkas išleido 24 spalvotus paveikslėlius, kuriuos galima buvo priklijuoti prie kartoninio lakšto. Po kelerių metų jis pagamino kalendorių su 24 durelėmis – tai jau tikrai dabar įprasto advento kalendoriaus proproproprosenelis 😉

Per Antrąjį Pasaulinį karą advento kalendorių gamyba buvo sustojusi, greičiausiai taupant popierių. O po karo komercinius advento kalendorius ėmė leisti Richardas Sellmeris iš Štutgarto ir jo kompanijos kalendoriai paplito po visą pasaulį. Nors adventas – tai keturių sekmadienių laikotarpis iki Kalėdų, todėl kartais prasideda lapkričio pabaigoje, kartais – gruodžio pradžioje, advento kalendorius visad skaičiuoja laiką nuo gruodžio 1 d.

Paprasčiausias advento kalendorius – tai du kartono lapai: vienas kaip pagrindas, o kitame iškirptos 24 durelės. Kasdien atidarydami po vienas dureles, randame paveikslėlius, vaizduojančius Jėzaus laukimo scenas, arba su tuo susijusį eilėraščio posmą, Biblijos eilutę. Dažnai už durelių slepiasi dar ir šokolado gabaliukas. Prekybininkai prigamina kartoninių dėžučių su šokoladukais langeliuose, o, pvz., Lego – su Lego detalėmis 😉

Advento kalendoriai dažnai būna bažnyčios formos, bet paplitę ir su religinėmis Kalėdomis nesusiję kalendoriai. Jie vaizduoja Kalėdų eglutę ar žiemos scenas ir gali tęstis net iki Naujųjų metų.

Na o pastaruoju metu taip aukštinant kūrybiškumą labai paplito rankų darbo kalendoriai, pagaminti įvairiausiomis technikomis, įvairiausių formų ir įvairiausio turinio. Juos ypač mėgsta šeimos, turinčios nedidelių vaikų. Vaikai juk dievina staigmenas ir, žinoma, šokoladą! 🙂 Nors galima apsieiti ir be jo. Mažas žaisliukas ar kokia smulkmenėlė, netgi gražiai užrašytas linkėjimas – irgi puiki staigmena! Dar mėgstama kiekvienai dienai sugalvoti kokią užduotėlę.

Pasitaikius progai aš vis peržvelgdavau „naminių“ advento kalendorių idėjas, tačiau niekas taip ir nekrito į akį, kol galiausiai gimė idėja nupiešti angelą raudonu drabužiu, tą drabužį papuošti 24 geltonom žvaigždelėm, o ant tų žvaigždelių sukabinti užduotėles su pirktinio kalendoriaus šokoladukais.

Prireikė maždaug tokių priemonių:

Pasimatavusi planuojamą angelo nutūpimo vietą, suklijavau du storesnius A5 lapus draugėn ir ant jų su mažėliu nusipiešėm angelo kontūrą. Su vyresnėliu spalvojom:

Nelabai panašu į raudoną drabužį su geltonomis žvaigždelėmis, bet bent jau nuo mėgstamiausios – juodos – spalvos atkalbėjau 😀

Dar priklijavau plaukus iš dekoratyvinės popierinės juostelės, o vokelius šokoladukams dariau iš 1/8 A4 lapo. Vokelio viduje įrašiau užduotėlę.

Man regis, nereikia persistengti ir reikalauti iš vaiko nebūtų dalykų, pvz., „nuo šiandien kalbėti mandagiai / nesimušti / dalintis žaislais“ ir pan. Tokie perdėti lūkesčiai per dideli vaikui ir veda tik į nusivylimą. Mano sugalvotos užduotėlės paprastos, tai, ką ir taip žiogutis mėgsta daryti ar dažnai daro, pvz., „nusiplauti rankas“, „duoti bučkį tėčiui“, „pašokinėti ant vienos kojos“. Be to, taikiau, kad darbo dienomis darbelį galima būtų atlikti greitai, prieš išeinant į darželį, o savaitgaliais jau kas nors „rimtesnio“, pvz., „nupiešti piešinį seneliams“, „paskaityti broliui knygą“.

Į vidų kaip tik tilpo šokoladukas iš pirktinio advento kalendoriaus. Tiesą sakant, kai išardžiau to kalendoriaus dėžę, pakraupau. Nesitikėjau, kad viskas taip atrodo:

Įtartinas plastikas. Fjuu… PP – tinkamas maistui. O kas čia per klijai po kiekvienos šokolado eilės? Gal ir nieko blogo, tačiau vaizdelis man pasirodė itin nepatrauklus.

Plastikinę dalį sukarpiau kvadratukais su šokoladu vidury ir tokius patalpinau į vokelius. Ant vokelių, žinoma, sužymėjau skaičius, bet suklijavau (dvipuse lipnia juosta) nuo didžiausio iki mažiausio – juk nuo 1 iki 24 dienos ir taip matome paprastame kalendoriuje, o skaičiuodami nuo 24 iki 1 tikrai žinosime, kiek dienų liko iki Kalėdų! Ir tik dabar wikipedijoj perskaičiau, kad būna daromi ir tokie kalendoriai, kad tai ne mano vienos išmislas 🙂 (Beje, būna ir on-line kalendorių, pvz., visai įdomus šis!)

Na ir štai – mūsų (jau pravalgytas) kalendorius – angeliukas su laiškučiais – kabo ant spintos šono, aukštai, kad nepasiektų mažėlis 🙂

Pirmąją advento dieną, kai darbelis dar nebuvo pakabintas, o ir vokai nesuklijuoti, padėjau šokoladuką su užduotėle tiesiai ant piešinio. Koks vaikui buvo stebuklas, kad „angeliukas jam laišką parašė”! Paskui jau sukabinau visus vokus ir didelio stebuklo neliko, tik begalinis laukimas kitos dienos 🙂 Žiogutis šiaip jau turi kantrybės, o ir nėra siaubingas saldumynų fanas, bet iš pradžių bent 3 kartus per dieną pritykinęs šelmiškai klausdavo, gal jau galima nuskinti dar vieną laiškelį 🙂

Pridursiu keletą pastabų:

1. Visų pirma šįmet išsiaiškinau advento kalendoriaus tradicijas 🙂
2. Įsitikinau, kad jį daryti vaikams – verta. (Beje, tėtis pamatęs irgi užsigeidė, nes „juk Kinder siurprizus tai perkam po du…“, bet kai sužinojo, kad šokoladas duodamas ne šiaip sau, o už darbelį, tai norai kaip mat dingo 😀 )
3. Tai ne tik smagu, bet ir ugdo kantrumą, moko atpažinti skaičius ir skaičiuoti, atpažinti raides (laiškelyje) ir skaityti, vaikas skatinamas „užsidirbti“ apdovanojimą, o įveikiamos užduotys kelia jo savivertę.
4. Brandesnio amžiaus vaikui galima sugalvoti rimtesnių, kalėdiškesnių užduočių, pvz., pagaminti dekoraciją namams, parinkti savo žaislų ar drabužių ir paaukoti to reikalingiems vaikams ir pan. Jis ir pats gali sugalvoti prasmingų užduočių bei pats pasigaminti visą kalendorių.
5. Jeigu svarbiausia – staigmena, verčiau daryti vieną „kišenę“, kurioje kas rytą vaikas rastų vis ką nors naujo. Visi laiškučiai kaip ant delno nebeturi to efekto.
6. Daryti advento kalendorių išvakarėse – (greičiausiai) per vėlu. Neįtikėtina, bet daugiausia laiko sugaišau lankstydama ir priklijuodama vokelius! Kita vertus, galima skaičiuoti ir 20 dienų iki Kalėdų, ir 10, ir gal netgi 5, ar ne? 🙂

Džiugaus laukimo!