Penktadienį atėjau gal viena minutė po 8 val. ir administratorė jau buvo įnikusi į darbus. Nepaisant to, pakėlė akis ir plačiai nusišypsojo. Tai antras pagal laimingumą žmogus, kurį sutikau šiuose koridoriuose per šią savaitę.

Sugrįžo kabineto šeimininkė. Pasirodo, esam iš matymo pažįstamos. Moteriškutė šneki, smagu. Pasibėdavoja kaip ir visi, paskui pasidalinam nuotrupomis iš vaikų gyvenimo.

Kartu papietaujam, ateina jos kolegos planuotis projektus. Įdomu, klausau susižavėjus, pasiūlau vieną idėją.

Vėliau netikėtai užsuka nematytas kolega. Dairosi po kabinetą, randa kalendorių su drakonu ir pasisako, kad čia jo buvęs kabinetas ir pamatęs mano tinklaraštyje šį kalendorių, prisiminė, kad paliko. Tiesia ranką imti, bet kolegė paprašo palikti, reikalingas daiktas. Palieka ir išeina. Tada sužinau, kad šis vyrukas, skaitantis mano tinklaraštį – ryšių su visuomene atstovas.

Vienas komentatorius užsipuola, kad juodinu įmonę ir nežinau, ko noriu. Niekaip sąmoningai nejuodinu. Laikausi antropologo vaidmens lauko tyrimuose – stebiu ir užrašinėju. Man nuoširdžiai liūdna matyti visai kitą atmosferą nei anksčiau, nes tikrai mylėjau šią įmonę ir visada ją palaikiau, žavėjausi generaliniu direktorium ir džiaugiausi tuo, kad jam pavyko užauginti tokią įmonę, pati dalyvavau jos augime. Galbūt per daug idealizavau, kaip kokią pirmąją meilę – tai juk buvo mano pirmasis darbas, ir labai sėkmingas, manyčiau. Tačiau slapta vis dar viliuosi, kad viskas daug geriau nei dabar atrodo, ar bent kad greitu metu susitvarkys ir ims sparčiai gerėti, ir netgi noriu prie to prisidėti.

Tačiau vardan įmonės neketinu aukoti savo teisių ir finansinių garantijų. Man skaudu, kad darbdavys, kuris viešai dedasi socialiai atsakingu, visaip remiančiu reikalingus paramos ir skatinančiu vaikų gerovę, su savo paties darbuotojais ir jų vaikais elgiasi labai neatsakingai ir nepagarbiai. Aš sutikčiau su tuo, kad išeini motinystės – tai išeini greičiausiai su visam, jeigu apie tai būtų pakalbėta. Ta prasme, darbdavys, sužinojęs, kad laukiesi, galėtų pasikviesti žmoniškam pokalbiui ir pasakyti, kad „žinai, įstatymuose numatyta tas ir tas, bet verslas nelaukia, mes visada aktyviai reaguojame į rinkos pokyčius, tad gali būti, kad į tavo vietą priimsim kitą žmogų arba išvis viskas pasikeis ir tau nebebus kur grįžti.“ Tada žinotum, ko tikėtis, ir turėtum pasiruošus planą B.

Dabar tave išleidžia džiaugsmingai, o besibaigiant motinystės atostogoms staiga sužinai, kad darbo vietos neturi. „O ką, kažkas ne taip?“ Aišku, kad ne taip, nes kaip atostogas gavai pagal įstatymus, taip tikiesi jas ir užbaigti pagal įstatymus. Lūkesčiai turėti nuolatines pajamas iki vaikui sueis treji metai juk pagrįsti, ar ne? Štai aš ir siekiu, kad tie lūkesčiai būtų patenkinti. O čia rašau viską tam, kad esamos ir būsimo mamos žinotų, ko tikėtis. Be to, galbūt įkvėpsiu bent vieną mamą nenusileist darbdavio bandymams bėgti nuo įstatymo.

Penktadienį dar sulaukiu skambučio iš naujo darbdavio, bet sudėtinga susitarti dėl pokalbio, kai visą darbo laiką turiu sėdėt biure. Sėdžiu sąžiningai, kad neimtų kabinėtis dėl darbo drausmės. Bet čia visi dirba be grafiko, tiksliau nieks į minutes ir pusvalandžius niekad nežiūri, tad mano kabineto draugė net negali pasakyti, kiek anksčiau baigiasi darbas penktadienį ir ar išvis jis baigiasi anksčiau. Atbūnu iki 17 val., dėl viso pikto.

Išeinant ji primena palikti raktelį specialioje dėžutėje, nes pasirodo, tai yra vienintelis raktas: juo naudojasi valytoja ir dvi to kabineto darbuotojos. Darbuotojas, neturintis rakto nuo savo kabineto? Vėl padvelkia laikinumu…

Kas tik dabar prisijungė prie šios istorijos, trumpai reziumuosiu:

Maždaug prieš mėnesį iki atostogų pabaigos ėmiausi priemonių susisiekti su personalo skyriumi ir išsiaiškinti, kur ir kaip grįžtu, kokios bus mano pareigos, nes žinojau, kad įmonė smarkiai pertvarkyta. Maždaug per vidurį to mėnesio su personalo atstove pavyko susitikti ir man buvo pasiūlyta kita vieta. Tačiau man ji nelabai tiko, o ir pati personalistė pripažino, kad aš gal ne visai tinkamas kandidatas ir jeigu bus rastas tinkamesnis, man to darbo neduos. Visai likus kelioms dienoms iki atostogų pabaigos mane vėl pasikvietė, nes atsilaisvino vieta panašiame skyriuje ir panašiose pareigose, kaip kad aš dirbau. Tačiau vėlgi paaiškėjo, kad aš tik dalyvauju konkurse į šias pareigas.

To skyriaus vadovas po pokalbio nusprendė, kad aš netinku. Tada ėjau trečią kartą į pokalbį, kur jau kalbėjome apie išėjimą šalių susitarimu, tačiau man pasiūlė net mažiau nei priklausytų atleidžiant darbuotoją darbdavio iniciatyva, todėl aš nesutikau. Jau buvau apsilankiusi teisinėje konsultacijoje, kur man išdėstė visas mano teises ir papasakojo, kad mamos tokiais atvejais susitaria dėl 12, 13, 14 mėn. išeitinės kompensacijos. Panašiai kalbėjo ir Darbo inspekcija, tad aš pasakiau personalo darbuotojai „12“. Ji nenorėjo net leistis į kalbas, tad sutarėm, kad aš tiesiog ateisiu į darbą, ką ir darau.

Pirmą valandą praleidau priimamajame, paskui vis pasodina, kur laisva. Neturiu absoliučiai jokių darbo priemonių, net vartotojo su darbiniu el. paštu ir prisijungimu į intranetą bei kitus vidinės informacijos srautus. Raštu kreipiausi į personalo skyrių, kad paaiškintų mano darbo tvarką, patikslintų, kokiame skyriuje dirbu. Buvo atsakyta žodžiu, kad viskas galioja, kas nurodyta darbo sutartyje. Šitaip pradirbau visą savaitę.

Susiję įrašai:

Grįžimo į darbą odisėja (2012-10-01)

Antroji diena darbe (2012-10-02)

Trečioji diena darbe (2012-10-03)

Ketvirtoji diena darbe (2012-10-04)

…

Antra savaitė darbe (2012-10-14)

Naujienos iš darbo fronto (2012-10-25)

Šeštoji – pokyčių darbe savaitė (2012-11-12)

Kalėdos darbe (2012-12-18)

Jau dirbu (tarkim) (2013-01-28)