Vienas didžiausių džiaugsmų tapus mama – kad gali „legaliai” skaityti vaikiškas knygas: pasinerti į paprastai nepaprastus nuotykius, juoktis iš kvailų pokštų, patikėti neįmanomu, susigraudinti dėl meilybių, žiūrinėti iliustracijas.
Sunku suskaičiuoti, kiek tiksliai perskaitėm per kuriuos metus, nes kai kurios knygos skaitomos vėl ir vėl keletą metų iš eilės, kitos po pirmo karto pasirodo nevertingos ir tuoj pat iškeliauja kitur laimės ieškoti. Bet skaitymo įspūdžiais norisi dalintis, tad atrinkau krūvelę, kuri labiausiai įsiminė iš 2016-ųjų metų skaitymų ir sudėliojau į TOP5 grupėmis.
Tiesą sakant, derinti priešmokyklinuko ir pradinuko skonį bei teksto suvokimo galimybes buvo gana sudėtinga, tad čia rasite ir labai vaikiškų, ir gana rimtų knygų. Iš tiesų taip ir stengiuosi kaitalioti – imu vieną knygą labiau orientuotą į vieną, paskui – labiau orientuotą į kitą klausytoją, o kartais skaitom kelias iš karto: gabalėlį iš vienos ir gabalėlį iš kitos. Taigi…
#5
„Vaikų pasaka” (Vyturys, 1990) – tai liaudies pasaka iš archyvo. Prisimenu šią pasaką iš darželio, bet pati neturėjau, pirkau Mamų mugėje. Ėmiau dėl to, kad parašytas gana linksmas tekstas didelėmis raidėmis, tad mano pradedančiajam skaitytojui turėtų tikti. Bet jis taip jos niekad ir neskaitė, bet labai mėgsta klausytis. Ši pasaka turi visus mieliausius pasakos motyvus: pasikartojimus, išraiškingų žodelių (kabaldakšt, repež, telekšt…), teisingą pabaigą (blogam blogu atsimokama, geram – geru).
K. S. Keys, A. J. Costello „Žmonių šalis” (Kronta, 2007) ir F. Nonn, L. Weidenbach, J. Tourlonias „Mopso Karlo istorija” (Debesų ganyklos, 2016) savaip mielos ir užburiančios vaikus, bet mane kai kuriose vietose šiek tiek nervina dėl netobulo vertimo, tad tas vietas skaitydama dažniausiai persakau savaip.
„Žmonių šalis” – nonsenso istorija apie pasaulį, kuriame nieko nebuvo, tik du nykščiai. Tada jie sutiko dvi plaštakas, rankas, kojas ir t.t., kol susidėjo visas žmogus, bet vis tiek dar buvo kažkas negerai. Ogi jam trūko bambos! Prisitvirtinęs bambą žmogus tapo tikru žmogumi ir nuo tada buvo laimingas 🙂
„Mopsas Karlas” ypač patinka mūsų šešiamečiui. Buvo laikas, kai jis kas vakarą prašydavo tik šitos ir jokios kitos, kol mums su vyresnėliu per gerklę išlindo. Istorija apie tai, kaip nedraugiškumą ir baimę keičia nuoširdi draugystė bei kaip viskas pasikeičia, kai turi tikrą draugą.
#4
A. Onichimowska, A. Dudek „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas” (Nieko rimto, 2015) – šilta istorija apie du išgalvotus skirtingos padermės padarus, kurie vienas kitą paslaptingai sapnuoja, tačiau, kadangi iš tiesų nepažįsta vienas kito, turi neteisingą įsivaizdavimą viens apie kitą. Ir tada vienas jų nusprendžia susidraugauti, o tam reikia išmokti to kito kalbą. Ir nusisamdo jis mokytoją ir mokosi kalbos ir šiek tiek pramokęs eina kalbėtis, kviesti į svečius. Kas yra toji krosnelė, kepuraitė ir apkepas? Tai tiesiog „šilčiausi” žodžiai, kuriuos jis išmokęs, todėl ir pasako, norėdamas būti mandagus ir mielas 🙂
Tai vientisa, bet vienam vakarui per ilga istorija, todėl teks savarankiškai perskirti į dalis. Turim ir kitą tos pačios autorės knygą „Kur nuėjo sapnas” apie vaiką, kuris negalėjo sulaukti miegelio, todėl leidosi pats savo sapno ieškoti, tačiau „Krosnelė” mums patinka kur kas labiau.
J. M. Strid „Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija” (Nieko rimto, 2014) – knyga su devyniais skyriais, įžanga ir pabaiga, su daug nepaprastų, stebuklingų nuotykių, apie tai, kad baisūs dalykai išties visai nebaisūs, jei tavo ketinimai geri. Na ir, žinoma, gėris, nepaisant visų sąmokslų ir pavojų, nugali blogį, nes draugiškai ir linksmai gyventi tiesiog smagiau. Čia yra ir piratų, ir jūrų pabaisa, ir stebuklinga sala, ir mokslininkai, ir jūreiviai, ir miesto meras su vicemeru, o pagrindiniai veikėjai – dramblys su katinu. Žodžiu, labai plati įvairovė visko, gal todėl iš mūsų skaitomiausių lentynos nenulipa jau keletą metų, o darželyje – irgi ilgalaikis hitas.
D. Bisset „Aukštyn kojom” (Nieko rimto, 2010) – knyga klasika. Pirkau seniai, bet vis nesiskaitydavo. Keistuolių kompaktas su Bisseto pasakom – fantastiškas, nugrotas iki negalėjimo, spektakliai – nuostabūs, o va knyga nesiskaitė ir viskas. Kai kurie pasakojimai gana paprasti, tikrai tinka trimečiui keturmečiui, ypač tie, kuriuos išsirankiojo Keistuoliai, tačiau girdėti kompakte neatrodė tokie patrauklūs skaitant, kiti turėjo per daug žaismės, kad mažam vaikui būtų suprantami, tad tik atkeliavus jaunėliui į priešmokyklinius metus iš tiesų pradėjom šiomis pasakomis mėgautis.
Dabar jau labai smagiai susiskaitė, taip smagiai, kad net norisi kitų knygos dalių, nes Bissetas buvo nepaprastos vaizduotės žmogus ir prirašė tų pasakų begalę. Jos trumputės ir kiekviena savotiška – tai pamokanti, tai juokinga, tai kelianti klausimus pamąstymams. Ir atradom, kas įkvėpė Eveliną Daciūtę ir Ilją Bereznicką. Tinka skaityti, kai laiko labai labai mažai arba po kelias pasakėles iš karto. Arba „desertui”.
#3
A. Lindgren „Ronja plėšiko duktė” (Alma littera, 2013) – vaikystėj manęs nesužavėjo, užtai dabar mėgavomės visi trys. Tiesa, visi pripažinom, kad autorė meistriškai susukusi skyriaus dėstymą: iš pradžių koks nors įvykis, paskui tampa vis nuobodžiau ir nuobodžiau, o galiausiai – kokia nors intriga. Na ir nieko nepadarysi, kitą vakarą maga skaityt toliau 🙂 Man, kaip žindymo aktyvistei, labai patiko pati pradžia apie Ronjos gimimą ir kaip ji raminama prie krūties. Ir dar liko anekdotas iš šios knygos skaitymo. Penkiametis: „Kaip ten tas Ronjos draugas? Kudirka?” 😀
Jei jūs, kaip ir aš, šios knygos vaikystėj neskaitėt, tai ji daugiausia apie vaikų nuotykius gamtoje, savarankišką pasaulio pažinimą, kuriame knibžda ir pavojingų mitinių būtybių. Šiek tiek Romeo ir Džuljetos, tėvo ir dukters ryšys, Ronjos pasvarstymai, ar plėšikavimas – teisingas gyvenimo būdas. Plėšikiškų scenų nėra, apart lėbavimo su dainom ir šokiais.
N. Juster „Stebuklingoji būdelė” (Baltos lankos, 2010) – knyga iš amžinų išpardavimų, sakyčiau, labai nepelnytai ten nugrūsta, gal dėl neišraiškingo viršelio? Čia pasakojama apie berniuką Milą, kuris nežino, ko nori, viskas jam nuobodu ir beprasmiška, bet štai jis stebuklingai patenka į Žemes Anapus, kur ieškodamas kelio atgal apkeliauja visą tą pasaulį su Sumaišties kalvomis, Dingsčių sala, Žinių jūra, Apatija, Žodynmiesčiu, Garsų slėniu, Skaičiamiesčiu, Tamsybės kalnais, atlieka tam tikras misijas. Jis sutinka įvairių keistų veikėjų: laikšunį, Disonansą ir Erzelį, Prasmę ir Žaismę, berniuką, kuris auga iš viršaus žemyn, kol pasiekia žemę ir t.t. Kai kurie jų keisti ir skatina truputį pasukti smegenis, pažvelgti į pasaulį iš kito kampo, kiti – gerai paaiškina mokyklinių dalykų sąvokas. Gal todėl ją labiau rekomenduočiau maždaug ketvirtokams, bet maniškiams irgi labai patiko, nors vietomis atrodė ir sudėtingai. Knyga primena tiek „Alisą stebuklų šalyje”, tiek „Gramatikos šalyje”, ji pilna „sąmojo ir išradingos žodžių žaismės” (cituoju nuo viršelio, nes tai – visiška tiesa), bet skirta ne tik skaitymo malonumui, bet gali pagyvinti ir mokyklines disciplinas. Žodžiu, ir malonu, ir naudinga 🙂
R. Dahl „DGM” (Garnelis, 2013) – ilgai nesiryžom pradėti. Gal irgi viršelis keistokas. Bet jau kai pradėjom, tai nesinorėjo padėt į šalį. Istorija pasakiškai paprasta – apie mergaitės našlaitės ir išskirtinio milžino – ne žmogėdros draugystę bei nuotykius, siekiant, kad milžinai-žmogėdros nebetriauškintų žmonių. Bet knygoje iš esmės nėra geriečių ir blogiečių, todėl nėra ir žiaurių susidorojimų, vyrauja empatija, humanistinis požiūris. Šią idėją atstovauja pats milžinas DGM. Jis analogijomis ir pavyzdžiais vis primena, kad nėra vien juoda ir balta: štai žmonės piktinasi žmogėdrų elgesiu, o žmogėdros nesupranta, kodėl žmonės žudo vienas kitą arba pjauna, pvz., niekuo dėtus paršiukus. Taigi jis neleidžia teisti dėl elgesio, kurį diktuoja prigimtis, bet skatina tokį elgesį verčiau koreguoti.
Knygą smagu skaityti dėl piešiamo neparasto, kitokio milžinų pasaulio ir gyvenimo būdo, stebuklingo DGM darbo, nepaprastų mergaitės nuotykių, kai neįmanoma tampa įmanoma. Taip pat ir dėl neįprasto DGM žodyno – jis, kaip milžinas, neturėjo mamos, nėjo į mokyklą, todėl vis pavartoja keistų, iškraipytų žodžių. Mažesnį klausytoją gali užknisti nesuprantamas tekstas, didesnis jau atsinarplios arba narpliosit kartu, bet savarankiškai skaityti pradinukui šią knygą gali būti išties sudėtinga.
Jei bibliotekoj užmatysite A. Jurašiaus „Akmenukų pasakas” (Švieskime vaikus, 2015), nepraeikit pro šalį. Ši knyga – kone metų atradimas. Daugelis pajūryje renkame akmenukus, tik neišgirstame, kokias istorijas jie pasakoja. O štai šis autorius išgirdo ir užrašė, kiekvienam akmenėliui sugalvojo gana unikalią, savotišką, mielą ar pamokančią istoriją. Tikrai nuostabi knyga, patvirtinanti, kad ir paprastuose dalykuose slypi daug ko nepaprasto.
#2
E. Daciūtė „Drambliai ėjo į svečius” (Tikra knyga, 2015) – neabejotinai metų knyga. Nors mūsų ir jaunėlis kiek per didelis jai, pirkau, nes knyga neapsakomo meilumo, puikios tiek iliustracijos, tiek tekstas. Vyresniajam jau tikrai nuobodu, bet su jaunėliu smagiai skaitom duetu: aš – istoriją, o jis – kiek dramblių ėjo į svečius arba namo. Pirkau ir su ta intensija, kad skaitytų jis pats, nes pasakojimas smagus ir užrašytas didžiosiomis raidėmis. Bet jau tiek kartų perskaitėm, kad jis moka viską mintinai ir gali kone žodis į žodį papasakot vien žiūrėdamas į viršelį. Apie dramblius dar rašiau čia.
E. MacKenzie „Ieškomas knygų vagis – triušis Ralfis” (Debesų ganyklos, 2016) – analogiškai miela knyga, tik jau vos vyresniems vaikams, su vienu besitęsiančiu nuotykiu, be pasikartojimų. Apie ją šiek tiek rašiau čia. Net nežinau, ką pridurti. Netikėtumai, nuotykis, berniukas-herojus, kuriuo iš pradžių nieks netiki, policija, graži pabaiga. Nei pridėsi, nei atimsi. Skaitymas vienam linksmam vakarui.
Apie N. Terranova, O. Amit „Bruną” (Mažoji raidė, 2015) irgi esu jau rašiusi. Vaikiškiems klausytojams tai bus pasaka su kai kuriais neaiškiais nutikimais, „mąstytojams” bus apie ką pasikalbėti, o labiausiai tiktų šeimoms, kurias yra palietęs žydų holokaustas. Kodėl nieks neparašo panašios knygos apie trėmimus į Sibirą, rezistencines kovas ar partizanus?
Knyga, be abejonės, vertinga visais atžvilgiais: tiek literatūros, tiek dailės, tiek istorijos. Ir kaip, sakykime, Benigni filmas „Gyvenimas yra gražus”, paliečia kiekvieno, ne tik žydo, širdį.
A. de Lestrade, V. Docampo „Didysis žodžių fabrikas” (Nieko rimto, 2014) – meilumo seilei pavarvinti. Kaip ir „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas”, sako, kad kitąsyk paprastais žodžiais galima pasakyti daug daugiau nei jie šiaip jau reiškia. Ypač jei gyveni šalyje, kurioje žodžius reikia pirkti, nebent pasitenkinsi tais, kurie niekam nereikalingi voliojasi šiukšliadėžėse.
Šioje trumpoje, vienu ypu perskaitomoje istorijoje paliečiama daug svarbių temų: vartotojiškumas, tuščiakalbystė, skurdas, pinigai kaip vertybė, nuoširdumas, meilė tėvams, romantiška meilė. Nežinau, man net vartant ašaros akyse tvenkiasi… Dar puikios, „stambiagabaritės” iliustracijos, kuriose paskęsti…
#1
K. DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė” (Nieko rimto, 2015) – turbūt storiausia knyga iš visų čia paminėtų. Joje daug skyrių, bet jie trumpučiai, skaitydavom po 2-3.
Pagrindinis veikėjas – prabangus žaislas, porcelianinis triušis. Toks senoviškas, kad jį sunku gerai įsivaizduoti, manau. Daug lengviau suvokti kaip pliušinį. Jis ganėtinai išdidus, gal net išpuikęs, užgaulus, ir jam, panašiai kaip Milui iš „Stebuklingos būdelės”, niekas neįdomu, į daug ką jis žiūri apatiškai ar ciniškai, jam vis kas nors blogai. Kol nenutinka dar blogiau – kruizo metu vaikams besipešant jis įkrinta į vandenį ir nuskęsta. Vos įkritęs jis, žinoma, tuoj ima galvoje sukti pesimistiškiausius scenarijus, tačiau šiuo įvykiu jo gyvenimas tik prasideda.
Per visą knygą jis keliauja iš rankų į rankas ir susipažįsta su įvairiausiais žmonėmis nuo valkatos iki godaus krautuvininko, kurių kiekvienas turi savo gyvenimišką istoriją, todėl ir savitą požiūrį į pasaulį, savo tikslus ir lūkesčius. Kiekvienas jų priima Edvardą taip, kad šis užpildytų tam tikrą jų gyvenimo spragą, tad triušis kaskart yra perrengiamas, pervadinamas, net buvo tapęs triuše.
Nors tai labai ir neakcentuojama, bet matosi, kaip su kiekviena patirtim Edvardo požiūris į save ir pasaulį vis keičiasi, galiausiai kitų pasipūtėliškumas ir egocentriškumas jam ima atrodyti kvailokai. Visa istorija, gal ir be reikalo, baigiasi tuo, kad triušis grįžta atgal į tą pačią šeimą, tik jau po daugelio metų.
Ir gražus, ir prasmingas kūrinys, ypač jei mėgstat skaitydami aptarti.
Panašiai giliai, tik jau kasdieniškiau, be saldybių kapsto U. Hub, J. Muhle „Aštuntą prie laivo” (Nieko rimto, 2013). Istorijos fonas – pasaulinis tvanas. Siužeto beveik jokio, bet pasakojimas toks įtraukiantis, kad nežinai, kurioj vietoj sustoti (skyriais nesuskirstyta), ir nieko nėra pritempta. Net pingvinų ginčai tokie natūralūs! Atsisukite į savo vaikus – lygiai tas pats: susipyko dėl nieko, apsižodžiavo, įsižeidė „lygioj vietoj”, nedraugaus „niekada”, bet kilus pavojuj viens dėl kito galvą padės. Tie dialogai, ginčai, svarstymai tokie natūralūs, lyg autorius būtų stenografavęs tikrą gyvenimą.
Tad apie ką vis dėlto ši knyga? Pirmiausia ir svarbiausia – tai apie nuoširdžią draugystę ar brolystę, kai dėl kito nebijai savo geru rizikuoti. Daug juokelių, bet knyga ir lengvai filosofinė. Čia kyla klausimai apie žmogiškumą, pasiaukojimą, gyvenimą apskritai, svarstoma, kas tas Dievas, ar jis protingai elgiasi, ar jis yra iš viso? (Galutinio atsakymo nėra 🙂 ) Man tik pati pabaiga nepatiko. Nesupratau, ką autorius norėjo pasakyti pingvino ir balandžio tuoktuvėmis. Gal per giliai kapstau? 🙂
Šią istoriją miela skaityti, bet taip pat miela žiūrėti Vilniaus kameriniame teatre. Pavadinimas tas pats.
M. Anušauskaitė, G. Jord „10 litų” (Aukso žuvys, 2014) – komiksas apie Dariaus ir Girėno gyvenimą bei legendinį skrydį. Negalėčiau pasakyti, ar ši knyga vaikams, ar ne vaikams, bet skaitėm ją su vyresnėliu pasimėgaudami mudviejų vienų valandomis parke.
Man patiko pati knygos struktūra – viena autorė piešė apie vieną veikėją, kita – apie kitą, o skyrius prasideda trumpu faktų su datomis išdėstymu. Įsivaizduoju, kad merginos turėjo nemažai pavargt prie istorinių archyvų, kad taip vaizdžiai ir gana smulkiai papasakotų šių drąsių vyrukų gyvenimus. Žinoma, kai ką reikėjo, matyt, prikurti, pašaržuoti ir išėjo labai gyvas pasakojimas su žiupsneliu humoro. Na o juokingiausi tai priedai, kur jau autorės leido sau visiškai atsipūsti ir imdamos po atskirą pasakojimo detalę surengė nelyginant kokį „Comedy Club” 🙂
Knygą vertinu už tai, kad į istorines asmenybes išdrįso pažvelgti ne kaip į šaltus akmeninius biustus, bet kaip į kokius senus pažįstamus su visom žmogiškom savybėm.
„Tautiška giesmė” (Tikra knyga, 2016) – dar vienas bandymas į rimtus dalykus pažvelgti paprastai ir su humoru. Ši knyga tikrai nuostabi, bet pasidžiaugiau ja tik feisbuke. Nes labai magėjo iškart džiaugtis! 🙂
Ji jau konkrečiai skirta darželinukams ir pradinukams, jiems suprantamai, su juokeliais ir su gausybe iliustracijų paaiškina, ką reiškia Lietuvos himno žodžiai. Ir ne tik! Čia mokoma empatijos ir malonaus elgesio, supažindinama su geografija, tarmėmis, o per knygos vidurį yra žaidimas, gale – skaitymo rekomendacijos.
Pasidalinkit, ką jūs gero skaitėt!
1 Comment