Vaiko sveikata
Leave a comment

Mano vaikas nieko nevalgo

Kol šnekučiuojamės su drauge prie stalo, jos dvimetė dukra vis prieina ir nugvelbia miniatiūrinį sausainėlį, kitą sykį patraukia glotnučio, paskui pasiūlius paragauja kąsnį iš mamos lėkštės, gurkšteli vandens. Kai pradedam kalbėtis apie vaikus, draugė padejuoja: „Bet maniškė tai nieko nevalgo…“. Tikrai? – šypsausi aš mintyse.

Bet pati irgi sakau, kad mano mokyklinukas nieko nevalgo. Pusryčių košę pakapsto, pietų mokykloj pirko tik sriubos, nes antras buvo neskanus, dar grįždamas suvalgė bandelę su dešrele, o namie jau nealkanas iki pat miego, bet, na gerai, parankios vieną kitą kąsnį iš vakarienės.

Tai baisiausiai siutina, nes namuose stengies pasiūlyti įvairaus sveiko maisto, bet galiausiai pasijunti, kad tuos sveikus produktus vartoji tik tu. Siutina ir dėl to, kad stengiesi, ruoši, o „nieks nevalgo“, tad pasijunti visišku virtuvės nevykėliu ir kitąsyk nekyla rankos ruošti. Siutina dėl to, kad vienas vaikas ištuština lėkštę, o kitas – ne. Ir prasideda visokie papirkinėjimai, taisyklės: kol nesuvalgysi to, negali valgyt ano / daryt to. Bet jie niekur neveda, tik į blogas visų emocijas: vaikas jaučiasi prasikaltęs, jeigu jam netelpa, nelabai skanu, dabar nesinori, tėvai jaučiasi negebą, prarandantys autoritetą, nepasirūpinantys vaiku tinkamai.

Tie maisto karai – visiškai beprasmiai, sako gydytojas pediatras Carlos Gonzalez. Vaikas negali nieko nevalgyti, nes tada išnyktų, o mūsų vaikai ne tik nenyksta, bet ir priauga svorio, jeigu vertintume objektyviai. Jei versime vaiką valgyti daugiau, tai jokiu būdu nepaskatinsime jo greičiau suaugti ar paprotingėti, geriausiu atveju jis bus tiesiog nutukęs, o tai – visi sutiks – tikrai nesveika.

Gydytojas knygoje „Mano vaikas nieko nevalgo“ paaiškina vaikų augimo kreives, reikalingų maistinių medžiagų kiekius, bet daugiausia dėmesio skiria tėvų bei gydytojų požiūriui į vaikų valgymą bei argumentuotai griauna daugelį su tuo susijusių mitų, pvz.:

Nevengia jis ir humoro:

Dažnesnes situacijas aprašo itin išsamiai, pateikia jas iš įvairių požiūrio taškų. Kitąsyk tose situacijose atrandi save ir pagalvoji, och, na ir kvaila žiūrint iš šono 🙂

Daugiausia, žinoma, minima situacijų, susijusių su antru kūdikio pusmečiu, kai prasideda primaitinimas ir dėl to kyla aibė klausimų: kurį mėnesį pradėti, nuo kokio produkto pradėti, kiek jo duoti, ar dar žindyti/duoti mišinuko, kiek vaikas turėtų priaugti, kaip nesukelti jam alergijos ir t. t. Tačiau knygoje iš esmės kalbama apie visą vaiko mitybą nuo pat gimimo iki mokyklos ir toliau. Žindančios mamos ras daug palaikymo, nežindančios – daug informacijos apie pieno mišinius, bus atsiliepta ir į tas šeimas, kurios nevalgo tam tikrų produktų dėl įsitikinimų ar sveikatos problemų.

Formatas labai patogus įsimest į rankinę ir paskaityt, kai tik atsiranda laisva minutė. O apskritai Carlos Gonzalez knyga „Mano vaikas nieko nevalgo“ – iš tų, kurios susiskaito lengvai, su šypsena, bet paskui jauties iš tiesų paprotingėjęs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *