…aš turiu teisę gyventi nieko nebijodamas… aš turiu teisę gyventi su savo mama ir tėveliu… kai aš sergu, man turi būti suteikta medicinos pagalba… aš turiu teisę lankyti darželį ir mokyklą… niekam nevalia manęs mušti… visi vaikai yra svarbūs… aš turiu teisę sakyti tai, ką galvoju… aš turiu teisę žaisti…

Tai primena birželio 1-oji, Tarptautinė vaikų gynimo diena, kuri veikiau turėtų vadintis Tarptautine vaikų teisių gynimo diena. Dabar viena mama gavo sveikinimą šia proga ir nusistebėjo: „Gynimo? O nuo ko tuos vaikus ginti?” 🙂

Įprasta, kad tą dieną gausu renginių vaikams. Deja, – jeigu turite mažučių vaikų, tai labai gerai tą žinote – vaikais pas mus vadinami žmogiukai nuo kokių bent 3 metų amžiaus 😉 Taigi ir renginiai tokie: prie Seimo ir Prezidentūros – kalbos, pučiamųjų orkestras ir teatro vaidinimas mokyklinukams, sakyčiau; sanatorijoje „Pušyno kelias” – plaučių funkcijos ir plokščiapėdystės tikrinimas, vaikiškų ir nevaikiškų žvaigždučių koncertas, vaišinimas ledais ir linksmosios dalies pradžia 12 val., kai mažučiai jau galvoja apie pietų miegelį. Bet mums tiko vaikų kirpyklos „Pukis” šventė, nors…

Veiksmo pradžia 16 val., bet mes buvom po 17 val. ir nesijautėm nė kiek pavėlavę 🙂 Kirpyklos patalpoje radome didžiulį sujudimą – visi stovėjo eilėse nemokamai šukuosenai, tačiau ar taip buvo nuo pradžių, ar kirpėjai jau buvo pavargę, kad visi vaikai nuo kėdžių nulipdavo vienodai – žaliomis skiauterėmis 🙂 Kadangi mūsų žiogas turi vos kelis trumpučius plaukus, kuriuos prieš krikštynas kaip tik ir trumpinomės čia, tai ta atrakcija mums buvo nė motais. Mažius iškart puolė prie žaislų ir laisvų kėdžių-mašinėlių sukti ratus 🙂

Viduje siaubingai garsiai plyšavo muzika, todėl vis raginau vaikį išeiti į lauką, bet lauke – labai karšta, tai vėl kviesdavausi į vidų 🙂 O garsiausiai muzika grojo toje vietoje, kur buvo pridėta visokių vaišių: sausainių, saldainių, vaisių, limonadų ir kitokio gėrio 🙂

Džiaugiausi, kad ant šaligatvio buvo kreidelių, nes senokai magėjo sužinoti, ar mano didžiajam dailininkui patiktų piešti lauke – gal tada mažiau namai nukentėtų, nes dviejų ar net keturių akių sužiūrėti kartais per maža 🙂

Pabandė vaikis, bet didelio įspūdžio toks piešimas jam nepaliko. Dar labiau nustebau, kad įspūdžio nekėlė ir čia pat esantis didžiulis oro balionas.

Paprastai pamatęs danguje vos ne spygauja iš laimės ir paskui pusę dienos šneka apie tai, kaip matė aukštai didelius balionus 🙂 Tas balionas kilojo visus norinčius kokį 100 m nuo žemės, bet, aišku, ne tokius mažus kaip mes… Kur tikrai vaikis norėjo, tai pašokinėt ant pripučiamos čiuožynės. Bet kad ji buvo tooookio dydžio, kad net aš turbūt bijočiau keberiotis į patį viršų, o apačioje šokinėti neišeina, nes vietos tik tiek, kad turėtum kur plekštelėt su užpakaliu nusileidęs. Taigi vėl ne tokiems mažiems kaip mes.

Dar ten buvo palapinė, kurioje pridėta didžiulio formato kontūrinių piešinių ir krūva pieštukų ir flomasterių juos spalvinti, bet tokia rami veikla lauke mano vaiko visiškai nemasino. Jis tik pasivaišino keliais sausainiais ir toliau bėgiojo po „žolytę”.

Nubėgdavo įkišti nosies į kirpyklą, pastumdydavo vieną kitą mašinėlę, ir vėl dumdavo atgal žiūrėti arkliukų, kurie prie tvenkinio leidosi jodinėjami didelių ir mažų (vėlgi ne tokių mažų…). Bet užuot ėjęs iš tikrųjų pažiūrėti ar paglostyti, jis tik nusileisdavo ir vėl paknopstom ropšdavosi į kalniuką ir dumdavo atgal į kirpyklą 🙂 Visi vaikai kaip vaikai: kas kuo užsiima, kas vaikštinėja. O maniškis kaip paršiukas, sugebėjo įlipt į tešlyną, išsivoliot visose „pievutės” dulkėse ir apskritai nenustygo vietoj. Galiausiai prikalbinau paglostyt ponį – laaabai patiko. Tai dar ir užsodinau 🙂

Vėliau buvo atneštas gražutis tortas. Žiogutis su džiaugsmu puolė ton pusėn, taip norėjo to saldėsio. Bet kai teko 10 s. palaukti eilėj, pradėjo žviegti it skerdžiamas, kad čia jis nebus ir nenori jokio torto!!! 🙂 Abiem rankom laikydama vaiką galvojau, kaip čia reiks paimt tą lėkštutę ir dar puodelį su gėrimu, bet torto mes vis dėlto gavome ir labai skaniai sučiaumojome 🙂

Vėliau dar turėjo būti aitvarų laidymas ir gal dar kažkas, kas manau, mano vaikui nei štai, nei antai, ir kaip tik pradėjo stipriai vasariškai lyti. Negalėjau praleisti tokios progos ir susipakuoti vaiko namo 🙂 Dvi valandas gainioti jį po laukus jau buvo pabodę…

Taip, sakyčiau, visai smagiai paminėjom mudu tą vaikų dieną šventėje, kuri, priešingai nei pati „Pukio” kirpykla, buvo subalansuota vyresniems, ir pasibuvome kompanijoje, kurios daugumą sudarė kviestinė publika, pradedant Pilypaite ir baigiant Paksaite…

Viršutinė nuotrauka iš mama.lt