Šiandien labai nuliūdau dėl darželio. Matyt, eilinį sykį būsiu per anksti apsidžiaugusi. Po kelių sėkmingų dienų anąkart po valandos gavau auklytės pranešimą, kad mano žiogas vis virkauja ir mamos nori. Kadangi per daug nieko nebuvau susiplanavusi, nuėjau ir pasiėmiau vaiką. Išėjęs laukan nušvito kaip saulė ir elgėsi lyg niekur nieko. Kelias valandas bimbinėjom po lauką ir parduotuves, pavalgėm restorane, grįžom ir gražiai miegojom – jokių susierzinimo ženklų. Su auklyte sutarėm, kad kitą kartą ateisim vėliau, kai jau vaikai bus pavalgę ir prasidės žaidimai, ir pabūsim abudu.

Tas kitas kartas išaušo šiandien. Vaikas pirmas žingsniavo darželio link ir brovėsi pro auklytės duris, bet tik peržengė slenkstį, žiūriu, jau akys rausta, rankos tiesiasi mano kaklo link… Užtikrinau, kad mama niekur nedings, būsim visąlaik abu kartu. Nusirengėm ir nusimovėm batus, per prie mergaičių žiogutis nėjo. Prikalbinau, kad eitų žaist su mašinėlėm. Tai pasiima ir neša man parodyt arba stumdo po mano kojom… Vėliau atėjo dar ir berniukas, galvojau, jau bus kompanija, eis su vaikais žaisti. Nelabai… Kur buvęs kur nebuvęs ir vėl prašosi man ant kelių. Galiausiai jau lyg užsižaidė su visais, tai ištaikiusi progą įlindau į tualetą – nėščiai ne taip lengva ilgai kentėti. Vos spėjau užsidaryti duris, kai užgrojo dūdų orkestras! Kai išėjau, tik apsivijo kaklą ir ėmė prašytis namo…

Jaučiuos truputį beviltiškai ir nežinau, kaip čia toliau elgtis. Ar čia jis dar per mažas į daržą, ar jautresnis, nes dantys kalasi, ar auklytė nemoka pakankamai užimti?.. Visiška aklavietė.

Poryt mėginsim dar kartą.

Nuotrauka iš worshippingchristian.org