Praėjusį sekmadienį mūsų vyresnėlis pirmąkart lankėsi teatre. Seniai rezgiau mintį nusivesti jį į „Lėlės teatrą“, bet ta mintis vis nuplaukdavo. Spalio pradžioje draugė, auginanti panašaus amžiaus dukrytę, papasakojo išbandžiusi „Raganiukės teatrą“. Taip idėja nusivesti žiogutį į spektaklį vėl atgijo.

Iš pradžių akimis perbėgau „Lėlės teatro“ repertuarą. Pasirodė, kad visi spektakliai tokie rimti, gal mokyklinukams nebent. Tada į akį krito „Trys paršiukai“. Mūsų bambyzas tiesiog dievina šią pasaką! Bet pasiskaičiusi anotaciją supratau, kad ta variacija „Trijų paršiukų“ tema veikiausiai jau paaugusiems vaikams.

„Raganiukės teatro“ repertuaras pasirodė kur kas labiau user-friendly, nes prie kiekvieno pavadinimo yra žiūrovų amžiaus rekomendacija, nereikia nei visų anotacijų skaityti, nei pačiam spėlioti. Didžioji dalis spektaklių taip pat skirta didesniems nei mūsiškis, tačiau „Katinėlis ir gaidelis“, rekomenduojamas nuo 1,5 m., visai sudomino. Esame kelis kartus žiūrėję tą filmuką, tad istorija daugmaž žinoma, o po spektaklio gal pradėsim skaityt ir knygelę su šia pasaka.

Išsiruošėm įsigyt bilietų (pasivaikščioti sveika) ir – o, paikybe! – įsivaizdavau, kad tas teatras yra prie Moksleivių rūmų, o ten juk „Elfų teatras“! Kad jau atėjom, tai peržvelgėm, ką jie rodo. Vienas spektakliukas spalio pradžioj ir daugiau jokių žinių… Kitą dieną nuvykom ten, kur reikia, ir bilietas jau kišenėje.

Turiu pasakyti, kad žiogučiui teatras paliko įspūdį, tik dar šiek tiek trūksta žodžių, kad visiems pasakotų, kur buvo ir ką matė. Visą laiką nuo to, kai tik įėjom į salę, stebėjo viską net išsižiojęs. Vaidinimas prasidėjo „apšildymu“: prie scenos pasirodė Raganiukė ir sudainavo „firminę“ teatro dainelę, kur reikėjo prisidėti ir vaikams, ir tėvams. Kai publika pagavo nuotaiką, pralinksmėjo, prasidėjo spektaklis.

Tikėjausi, kad viskas bus super paprasta, super aišku, sukramtyta ir paruošta mažiems vaikams – juk skirta nuo 1,5 m.! Tačiau pati ne visus aktorių žodžius spėdavau pagauti, o su dainuojamais tekstais – dar prasčiau. Be to, pagal aktorių balsus beveik visų dainelių tonacija per žema. Nesupratau, kodėl katinas taip keistai vaikščiojo, atsiprašau, bet it pagalys būtų įkištas į rūrą. Ir visiškai nesupratau, ką ten jie darė su šermukšniais, kai apraudojo nudaužtą lapę…

Pasaką sekė šarka, nors iš išvaizdos – 100% varna. Kai tik ji visa juoda pasirodė scenoje, pusė salės pratrūko graudžiomis dūdomis. Įsivaizduoju stresą aktoriui – žiūrovai verkia, tavęs bijo, o tu vis tiek turi vaidinti! Negali apsisukti ir tyliai atsiprašinėdamas išeiti – atleiskit, kad išgąsdinome, suvaidinsime kitą kartą… Ir tikriausiai labai norisi paguost tuos vaikus, gal nusiimti kaukę ir pasirodyti, kad iš tiesų esi geras ir gražus žmogus; ir lyg nepatogu prieš mamas, kurių vaikus pravirkdei… Pati baiminausi, kad žiogutis nesupras kostiumų ar bus didelis garsas, kurio išsigąs, tačiau nepagalvojau, kad gali gąsdinti patys kostiumai, patys aktoriai. Laimė, maniškis buvo ne iš tų, kurie žliumbė. Beje, dūdavo vos ne pusę spektaklio, o kai kurie net turėjo išeiti, nes ašaros niekaip nesibaigė. Apmaudu ar ne? Lauki lauki vaidinimo, scenoje pasirodo pirmas aktorius, ir sulig juo tau spektaklis baigiasi!..

Vaidinimo pabaigoje lapė su vilku – mama sako, „O iš kur vilkas toje pasakoje?“ Na, jis tiesiog buvo lapės kaimynas… – nusileido pas žiūrovus. Lapė – nieko, bet pamačiusios vilką, pusė mamų instinktyviai apglėbė vaikus, kad tik vilkas prie jų nesiartintų ir nepasipiltų vėl dūdos.  Vilkas susipratęs atsitraukė, o lapė visus apėjo, mūsų žiogas irgi jai noriai padavė ranką 🙂 Truputį painu – gaideliui buvo draudžiama su lape bičiuliautis ir jis nuo jos kaskart nukentėdavo, o štai vaikai gali su lape labintis visai jos nebijodami… 🙂 Bet iš tiesų toji lapė buvo tokia faina, tokia vykusi, kad tikrai magėjo ją čiupinėti ir glostyti 🙂

Kai po spektaklio aktoriai nusilenkė, pati pasijutau kaip mažas vaikas – žiūrėdama vaidinimą nesusivokiau, kad katinas ir vilkas – tai tas pats aktorius!.. 🙂 Paprastai tokias „apgaules“ pastebiu iš karto.

Žiūrėsim, ką lapkričio mėnesį galime pamatyti.

Nuotraukos „Raganiukės teatro”.