Būti tėvais
komentarai 39

Dar kartą apie žindymą: „nėra pieno…“


„Nėra pieno“ iš „šviežios“ mamytės lūpų – tai liūdniausia frazė mano ausims. Net jei aš tos mamytės nei jos vaikučio visiškai nepažįstu, žeidžia iki širdies gelmių. „Dingo pienas“, „nelemta maitinti“ – mano akimis, tai tik buki pasiteisinimai, kai maitinti nenorima. Jeigu mama žindo, nesinervina ir nori žindyti, niekur negali dingti tas pienas, taip jau gamtos surėdyta. Kitaip žmonija būtų jau senų senovėj išmirusi. Ar jums taip neatrodo?

Jeigu mama nežadina miegalio vaiko pavalgyti, primaitina mišinukais, nusitraukinėja, nervinasi ir kitaip trukdo natūraliai žindymo(si) eigai, žinoma, pieno mažėja, nes „fabrikėlis“ gauna žinią, kad to pieno nereikia. Jeigu norite maitinti savo pienu, tai reikia tą ir daryti. Kartais (dėl didelio streso ir pan.) gali pieno sumažėti (bet pientraukis – ne rodiklis), tačiau yra begalė būtų jį gausinti. Visų pirma – kuo dažniau duoti žįsti ir neriboti maitinimų trukmės. O visokių liaudiškų patarimų pilnas internetas! Jau yra ne viena knyga apie motinystę ir maitinimą krūtimi. Reikia tik trupučio – noro pasidomėti.

Beje, net ir kurį laiką visai nemaitinus, galima pradėti maitinti iš naujo ir atsiras pieno iš naujo. Jo atsiranda net negimdžiusioms moterims, kurios vaikus įsivaikina! Tai ar ne tinginystės apraiška neseniai gimdžiusiai mamai sakyti, kad neturi pieno? Svarbiausia yra NORAS. Noras maitinti, o ne bėdavotis ar tyliai nurašyti save kaip mamą.

Štai gana dažna mama forumuose pasiskundžia maždaug taip: „vaikas darosi neramus, ištisai tik prie krūties ir prie krūties. Tikriausiai man jau mažėja pieno. Neturiu kitos išeities – tik primaitinti. Lekiu pirkti mišinuko“. Negaliu, kaip nervina (!!!!….!!!!). Visų pirma, išeitys (kaip dažniausiai bet kokioje situacijoje) yra dvi: laikyti dažniau prie krūties arba pirkti mišinuką. Ir mama be jokių skrupulų renkasi pastarąjį… Šakės! Tie mišinukų gamintojai mums visai galvas susukę, leidžia labai greit patikėti, kad esam niekam tikę mamos. O dar prisideda mūsų mamų kartos pasakojimai apie pieno neturėjimus. Daugeliui moterų išties taip atsitikdavo, bet tik dėlto, kad maitinimo praktika buvo bloga: maitinti tik tam tikromis valandomis, tik tam tikrą kiekį minučių, o paskui nusitraukti, kol jau nevarva. Visa tai trikdo natūralų maitinimą. Juk jis ne veltui vadinamas natūraliu!

Mes prisiklausom tokių nelaimingų istorijų ir paskui labai greit save nurašom, kaip irgi neturinčias pieno. Bet pieno nėra tik tada, kai jo tikrai nėra – krūtys suglebusios ir nesustandėja, neprisipildo pieno nei iki kito maitinimo, nei iki antro, nei ir trečio – niekada. Be to, pirmiausia reikia žiūrėti, kodėl to pieno „nėra“.

Kai kurios mamos (kurios mėgsta pažaisti su pientraukiu) išsigąsta, kai iš pradžių mato bėgant melsvą pieną. Jos ima manyti, kad jų pienas – tik niekam tikęs vandenėlis, iš kurio vaikas, aišku, neprivalgo. Tačiau motinos pienas maitinimo metu bėga skirtingas. Iš pradžių teka melsvas „vandenėlis“, iš ko vaikutis atsigeria, o kuo toliau, tuo tirštėja, riebėja, iš ko vaikutis pavalgo. Kai vaikas sotus atsitraukia nuo krūties, paspaudus tamsųjį laukelį apie spenelį mama turėtų pamatyti tirštus baltus lašus. Jos pienas tikrai yra toks, kokio reikia jos vaikeliui. (Dar galima pastebėti, kad kuo labiau krūtys prisipildę, tuo daugiau yra „vandenėlio“, tad maitinant vaikutį retai, jam reikia daug išgerti, kol jį pasiekia riebusis pienas. Tad geriau žindyti dažnai – tada pilvuke daugiau vietos riebiajam pienui.)

Būna periodų, kai vaikutis ima vieną krūtį, ima kitą, bet nieks netinka. Pirmiausia žiūrėkime, ar jis visai neima, ar tiesiog neprivalgo? Jeigu neima, matyt, verkia ne dėl to, kad alkanas. Jeigu išvalgo vieną krūtį, išvalgo kitą ir dar prašo, tikriausiai išgyvena augimo šuolį, tad ir apetitas padidėjęs. Tai anaiptol nereiškia, kad mama turi mažai pieno ar jo neturi. Tiesiog kūdikio poreikiai tapo didesni ir tai normalu. Po kelių tokių „nedamaitinimų“ krūtyse pieno turėtų imti gamintis daugiau, t. y. tiek, kiek dabar reikia vaikučiui. Jeigu mama tokiu laikotarpiu, užuot dažniau maitinusi ar žindžiusi iš abiejų krūtų per vieną maitinimą, duos mišinuką, krūtys (iš tiesų – smegenys) negaus informacijos, kad pieno reikia daugiau. Jos ir toliau gamins tik tiek, kiek gamindavo anksčiau, o greičiausiai netgi mažiau, nes vienas (o gal daugiau) maitinimų iš krūties bus praleista, nes mama duos mišinuką. Taigi siųs „fabrikėliui“ informaciją, kad pagaminto pieno nereikia.

Nepamirškim, kad kūdikis verkia tikrai ne dėl to, kad nori mišinuko 😉 Beveik visais atvejais, kai užpakaliukas sausas, vaikas pamiegojęs, jam nieko neskauda ir jokie būdai nepadeda numalšinti jo verksmo, padeda krūtis. Todėl, kad krūtis – ne tik maisto šaltinis, bet ir mamos artumas, meilė, šiluma. Todėl, kad žįsti kūdikiui – įgimta. Todėl, kad vos gimęs kūdikis pajėgia prišliaužti prie mamos krūties, ją apsižioti ir žįsti – negalvokim, kad esame labai išskirtiniai tarp kitų gyvuliukų žinduolių. (Beje, žindimas malšina ir skausmą, todėl patariama priglausti kūdikį prie krūties, pvz., leidžiant vaistus.)

Užgimusio veršiuko pirmasis darbas – ne atsigulus šalia išsimiegoti, o prieiti prie mamos tešmens ir pažįsti. Toks ir mūsų kūdikėlio pirmasis darbas šiapus mamos pilvo sienelės. Ir tas pirmas maitinimas nėra vardan pavalgymo (nei naujagimis būna išalkęs, nei ten kas nors taip iškart smarkiai bėga), o tam, kad vaikutis pasijustų saugus šiame pasaulyje, nusiramintų po tokios didelės permainos – gimimo, kad pajustų, jog šiapus pilvo sienelės jis vis dar su ta pačia šilta ir švelnia mama.

Pirmas maitinimas ant gimdymo stalo reikalingas ir mamai. Naujagimio įsikibimas į krūtį mamos organizmui patvirtina, kad gimdymas baigėsi (nuo žindymo ima susitraukinėti gimda), ir kad jis baigėsi sėkmingai („užsiveda“ pieno gamybos „fabrikėlis“). Kuo anksčiau ir kuo dažniau mama gauna priglausti naujagimį prie krūties, tuo anksčiau susitraukia gimda, sumažėja pilvas ir baigiasi kraujavimas, tuo anksčiau ir tuo daugiau atsiranda priešpienio ir pieno. Tik dažnai šiuolaikinė medicina sukelia kliūčių šiam pirmam mamos ir vaiko kontaktui.

Cezaris ar gimdymas su nuskausminimu atsiliepia ir mamos, ir kūdikio jausenai. Abu būna tarsi apspangę, nelabai susigaudo naujoje aplinkoje, naujuose vaidmenyse ir nelabai pajėgia juos atlikti. Taigi maitinimas krūtimi – ne visada yra savaime sėkmingai vykstantis procesas. Užtai nėščiosioms vyksta kursai apie maitinimą krūtimi, mamos su kūdikėliais bendrauja forumuose, renkasi į palaikymo ir konsultacines grupes, yra žindymą skatinančių organizacijų ir net  į namus galima išsikviesti žindymo konsultantę, galų gale yra ir plačiajai visuomenei skirtos literatūros, gimdymo namuose dalijami lankstinukai. Daug nuorodų, kaip spręsti su natūraliu maitinimu susijusias bėdas, pateikiau ankstesniame įraše apie žindymą.

Bet moterys visam tam dažnai abejingos. Jos kažkodėl maitina krūtimi tik tada, kai tai savaime išeina. Jei tik kas nors vyksta ne taip, žindymą be skrupulų iš karto meta ir puola pirkt mišinukus. Mano nuomone, idealiame pasaulyje, kur svarbiausia žmogaus gyvybė ir sveikata, mišinukus turėtų pardavinėti tik vaistinėse ir tik su receptais.

Nuotrauka iš allstarhealth.com

39 Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *