Kai vaiką ištinka pykčio priepuolis, svarbiausia elgtis lyg niekur nieko. Jeigu skaitėte knygą, verskite kitą lapą ir skaitykite toliau, parodykite vaikui naują iliustraciją. Jeigu baigėte kažkokį žaidimą, ramiu tonu pasakokite, ką veiksite toliau. Kai tik pamatysite pirmuosius nusiraminimo ženklus (veiksmai labiau kontroliuojami, rėkimas perėjo į verkimą), iš karto imkite su vaiku elgtis maloniai, švelniai. Nereikia džiūgauti per daug, tiesiog imkite toliau bendrauti ir džiaukitės, kad vaikas grįžo prie veiklos, bei švelniai jį paguoskite, apkabinkite, jeigu jis nori. Atsiminkite, kad reikia apdovanoti ne pykčio priepuolį, o raminimąsi, tad laukite raminimosi ženklų.

Nesistenkite ginčytis su pykčio priepuolio pagautu vaiku ar įrodinėti jam savo tiesos. Priepuolio metu jo sąmonė išjungta. Tačiau galite pabandyti susitarti gražiuoju. Pvz., „Laikas liautis. Skaičiuoju iki 10.“ Jeigu vaikas nustoja niršęs, nuoširdžiai jį pagirkite, paglostykite, apkabinkite.

Ypač svarbu užtikrinti, kad pykčio priepuolio metu vaikas būtų saugus, nesužeistų nei savęs, nei kitų, nesugadintų daiktų. Jeigu po pykčio priepuolio mažylis pamatys guzą sau ant kaktos, pradrėkstą jūsų ranką ar sudaužytą vazą, dar labiau išsigąs. Negana to, kad savęs toje būsenoje vaikas nevaldo, tai dar gali pridaryti tokių blogybių. O tai reiškia, kad ir jūs jo nevaldote ir negalite užtikrinti jo saugumo. Tas jam kels dar didesnį siaubą.

Lengviausias būdas užtikrinti saugumą pykčio priepuolio metu – švelniai prispausti vaiką prie žemės. Kai apsiramins, jis pamatys, kad esate šalia, o aplink nieks nepasikeitę. Tada galės ramiai atsipalaiduoti ir susirangyti jums į glėbį.

Tačiau kai kuriems vaikams toks fizinis suvaržymas tik įaitrina pyktį. Tada patraukite visus daiktus, kuriuos jis galėtų sudaužyti, ar perneškite mažylį į saugią aplinką, kur jis nesusižeistų, neužsigautų ir nieko nesugadintų. Ramiu tonu kalbėkite: „Aš čia, su tavim, pasirūpinsiu, kad tu neužsigautum“.

Ištiktas pykčio priepuolio vaikas savęs nevaldo, tačiau jūs turite neprarasti savikontrolės. Jei tik galite susivaldyti, nerėkite ant rėkiančio vaiko. Turbūt pastebėjote, kad pyktis labai užkrečiamas. Kuo garsiau ir ilgiau vaikas rėkia, tuo labiau norisi rėkti jums. Pasistenkite to išvengti. Kitu atveju berimstantis vaikas išgirs piktą jūsų balsą ir pykčio priepuolis prasidės iš naujo. Jeigu bausite vaiką rėkdami ar suduodami, vaikas tik dar labiau įsiplieks, o ateityje pykčio priepuolių padažnės.

Prisiminkite visas atsipalaidavimo technikas, tačiau neišsiduokite vaikui. Atsipalaiduoti ir užsidaryti nuo pykčio priepuolio triukšmo turite galvoje, kad veidas ar kūnas to niekaip neišduotų. Įsivaizduokite, kaip giliai įkvepiate, užsimerkiate ir mėgaujatės saule paplūdimyje, tačiau fiziškai negalite nei giliai įkvėpti, nei užsimerkti. Vaikas turi matyti, kad dėl jo elgesio jūsų elgesys nesikeičia. Ir toliau darykite, ką darėte, o kai pykčio priepuolis baigsis, vėl įtraukite ir vaiką. Nereikia vaiko nei barti, nei mokyti, nei bausti už tai. Galite nebent išreikšti savo nusivylimą, kad teko anksčiau užbaigti žaidimą ar pan., pvz., „Kaip gaila…“ Bet paties vaiko dėl to nekaltinkite ir negėdinkite.

Neleiskite vaikui pasijusti nubaustam ar apdovanotam už pykčio priepuolį. Tegu vaikas suvokia, kad pykčio priepuolis neduos jam nei gero, nei blogo. Jeigu jis griuvo ant žemės, nes neišleidote jo į lauką, tai nusiraminusio vis tiek neleiskite. Lygiai taip pat jeigu ketinote eiti į lauką, bet prasidėjo pykčio priepuolis, tai kai jis baigsis, vis tiek eikite į lauką. Jeigu apdovanosite vaiką duodami jam tai, dėl ko jis pradėjo karščiuotis, išmokysite jį naudotis pykčio priepuoliu kaip manipuliacijos priemone, o toks elgesys gali apskritai niekad nesibaigti, net suaugus.

Nesirūpinkite, ką žmonės pagalvos. Dauguma tėvų bijo pykčio priepuolio viešoje vietoje. Pasistenkite, kad vaikas šios baimės nepajustų. Jeigu vengsite jį vestis į parduotuvę, o prie svečių bendrausite ypač švelniai, mažylis tuoj pat supras, kur čia šuo pakastas. Suvokęs, kad pykčio priepuolis verčia jus kitaip elgtis, jis išmoks pusiau valdomų pykčio priepuolių. Tokie manipuliaciniai pykčio priepuoliai dažnai būdingi keturmečiams.

Jeigu viešoje vietoje prasideda pykčio priepuolis, pasistenkite išnešti vaiką į privatesnę erdvę, tarkim, į mašiną. Kai priepuolis baigsis, grįžkite atgal ir tęskite, ką veikėte. Jeigu pasprukti neišeina, tarkim, stovite eilėje prie kasų su pilnu vežimėliu visokio gėrio, tiesiog užsilipinkite kvailio šypseną ir ignoruokite vaiko rėkimą bei visus į jus šnairuojančius žmones. Atrodykite užtikrintai.

Teri Dolittle šitaip susidoroja su aplinkinių reakcijomis:

„Žmonės negali patikėti, kad tai, ką jie mato, yra elgesio plano dalis. Jie mano, kad nusisukate nuo kenčiančio vaiko. (Tik kas čia tikrasis kankinys? Ko gero, visi, kurie mato ir girdi.) Jie nesupranta, kad pykčio priepuolis yra netinkamas suvaidintas elgesys, kylantis iš nepakankamos savikontrolės. Jiems atrodo, kad tai reakcija į Blogiuką – jus. Kartais labai nepatogu prašyti, kad žmonės, skubantys vaikui į pagalbą, pasitrauktų. Jie mano „Vargšas vaikelis!“, o dar jūs prašote nelįsti. Čia paliečiamas įsibrovimo į privačią erdvę klausimas, kurį reikia išspręsti taktiškai. Prašymas rūpintis savo reikalas NEPADEDA. Aš imuosi parengtos prakalbos, kuri dažniausiai suveikia: „Šis vaikas turi rimtų elgesio sutrikimų ir aš elgiuosi pagal Planą. Prašau netrukdyti.“ Jeigu ir toliau atrodo, kad tie žmonės tuoj iškvies policiją, pasakau mūsų socialinio darbuotojo pavardę. Na, policijos mums dar niekas neiškvietė. Keli vis dėlto įsikišo į mūsų reikalus ir žiūrėjo į mane kaip į nusikaltėlę. Viskas normaliai. (Vienas toks žvilgsnis vertas 20 komentarų „Tu – šventasis“. Kai išgirstu tokį komentarą, visada prisimenu tą žvilgsnį. Padeda nutūpti ant žemės.)“

Ką dar reiktų daryti? Po pykčio priepuolio pasikalbėkite su vaiku. Nesigilinkite, kodėl jį ištiko pykčio priepuolis. Skirkite dėmesį būtent pačiam priepuoliui. Paaiškinkite vaikui, kad toks elgesys nepriimtinas, ir pamokykite, kaip galima išreikšti pyktį kitaip. Tą supras net ir mažiausi pypliukai.

Pirmiausia apibūdinkite elgesį: „Tu supykai ir griuvai ant žemės. Rėkei, mėtei daiktus, spardei grindis“. Kai konkrečiai pasakysite vaikui, kaip jis elgėsi, jis tikrai supras, apie ką kalbate.

Tada paaiškinkite, kad toks elgesys nėra tinkamas: „Šitaip elgtis netinka. Kai mes supykstame, negriūname ant žemės, nerėkiame ir nesispardome. Šitoks elgesys mūsų šeimoje nepriimtinas.“ Tokie žodžiai pasiekia vaiką, nes jis nori elgtis gražiai. Jūs įvardijate, koks elgesys negražus. Nesijaudinkite ir ramiai vartokite tokius žodžius kaip „nepriimtinas“. Jeigu kalbėsite sudėtingais žodžiais, vaikas išmoks sudėtingų žodžių, o jeigu paprastais, vaikas išmoks tik paprastus.

Tada pateikite vaikui alternatyvų: „Žinau, kad supykai. Kai mes pykstame, mes sakome „Aš pykstu!“ Ar moki taip pasakyti?“ Tegu vaikas kartoja paskui jus.

Galiausiai pakartokite pamoką: „Kai kitą kartą supyksi, kaip sakysi?“ Tegu vaikas daug kartų pakartoja „Aš pykstu!“ „Kai kitą kartą supyksi, ar rėksi?“ Vaikas tikriausiai pasakys ar parodys „ne“. „Kai kitą kartą supyksi, ar griūsi ant žemės?“ „Kai kitąkart supyksi, ar spardysies?“ „Dar kartą pasakyk, ką sakysi, kai kitą kartą smarkiai supyksi.“

Šią diskusiją teks pakartoti daug daug kartų, tačiau palaipsniui vaikas išmoks suvaldyti pykčio priepuolius.

Iš pykčio priepuolių išaugama. Kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau jis pažinęs savo aplinkos, daugiau supranta, tad jo gyvenime atsiranda vis mažiau grėsmingų naujovių. Nieko nebijantis mažylis iš tėvų reikalaus daug mažiau fiziško saugumo užtikrinimo. Palaipsniui jis išmoks laisvai reikšti mintis ne tik apie tai, ką mato aplink, bet ir apie tai, ką galvoja ar įsivaizduoja. Kai pasieks šį laikotarpį, vaiką nuraminti bus galima ir žodžiais, ne tik veiksmais. Vis daugiau kalbėdamas, vaikas išmoks skirti tikrovę nuo fantazijos ir tada jau galutinai supras, kad bijo, kai nėra ko bijoti, kad prašo, ko nereikėtų prašyti, ir kad tėvai draudžia tai, ko nėra reikalo drausti.

Kiek užtruks pykčio priepuolių laikotarpis, priklauso ir nuo tėvų elgesio. Jeigu nuo mažumės ištikus pykčio priepuoliui bus elgiamasi šiurkščiai, pvz., šaukiant ant vaiko ar jį mušant, jeigu mažylio jausmai ir šilumos bei meilės poreikis bus ignoruojami, pykčio priepuoliai gali tik paaštrėti, o visas jų laikotarpis užsitęsti.

Trumpai pakartokim:

1) Vengti pykčio priepuolių, ypač kritinėse situacijose (vaikas nemiegojęs, alkanas ir pan.).

2) Suteikti kuo daugiau malonių emocijų.

3) Parodyti, kad suprantate vaiko jausmus, pamokyti juos tinkamai išreikšti.

4) Pykčio priepuolio metu išlikti ramiam, tęsti tai, ką darėte.

5) Ignoruoti. Ne vaiką, o pykčio priepuolį.

6) Pasirūpinti vaiko saugumu.

7) Nesirūpinti, ką aplinkiniai pagalvos.

8 ) Nebausti vaiko už pykčio priepuolį.

9) Neapdovanoti vaiko už pykčio priepuolį.

10) Apdovanoti už nusiraminimą.

Informacija pagal Penelope`ės Leach (babycentre.co.uk), Teri`ės Dolittle (comeunity.com), Eileen`os Hayes (supernanny.co.uk), Brenna`os E. Lorenz (heptune.com) ir The Royal College of Psychiatrists (rcpsych.ac.uk) straipsnius.

Penelope Leach – britų psichologė, dažnai apibūdinama kaip vienas svarbiausių ir pasaulyje didžiausią pasitikėjimą pelniusių autoritetų vaikų auklėjimo ir vystymosi klausimais. Labiausiai žinoma savo knyga „Your Baby and Child: From Birth to Age Five“, leidžiama nuo 1977 m.

Teri Dolittle – neurologijos srityje dirbanti mama, auginanti vieną savo ir vieną įvaikintą vaiką. Abu jie turi specialiųjų poreikių.

Eileen Hayes – 4 vaikų mama, viena didžiausių motinystės ir vaikų elgesio žinovių Didžiojoje Britanijoje. Šia tema ji leidžia žurnalą, yra parašiusi kelias knygas, dažnai pasirodo TV ar radijuje, dirba asmenine tėvų patarėja, dalyvauja kelių organizacijų veikloje.

Brenna E. Lorenz – apsiskaičiusi 2 vaikų mama, šiaip – chemikė.

Iliustracija iš hubpages.com