Vaiko lavinimas
komentarai 5

Darželis pro rožinius akinius

Darželis – tai vieta, iš kur kyla ir parnešamos namo visos ligos, kur vaikai mušasi, keikiasi ir valgo sniegą, kur maistas šlykštus, o piktos auklėtojos verčia ištuštinti visą lėkštę, kur visi mažiukai ištisą dieną verkia. Darželis vaikui apskritai – didžiulė trauma. Tik visiškai beširdžiai arba neturintys jokios kitos išeities tėvai veda ten savo vaikus.

Tokia vyraujanti nuomonė, argi ne? Ypač tų, kurie į darželį vedė savo vaikus arba patys ėjo prieš kokius 30 metų. Keista, nes apie tų laikų vaikų darželius rašyta šitaip:

„Mūsų šalyje sukurtas platus vaikų lopšelių, darželių tinklas.

Atiduodama vaiką į lopšelį, motina nepraranda nei savo artumo su juo, nei savo įtakos jam; ji mato jį kasdien – rytą ir vakare, jos namai pasilieka jų bendrais namais, tačiau dieną, kol ji dirba, kūdikis valgo, miega, būna lauke – žodžiu, gyvena, laikydamasis jam reikalingo režimo, niekuo nepažeisdamas savo tėvų darbinio ir visuomeninio gyvenimo. Jį prižiūri prityrę žmonės – auklės, seserys, gydytojai, jam ramu, jauku, linksma.

Jei apniūkusių dieną, praeidama gatve, jūs staiga išvysite ant kurio nors namo iškabą su užrašu „N rajono lopšelis“, užeikite ir jūs iš karto pateksite į aplinką šviesos, švelnios šilumos ir skambaus vapėjimo. Lyg klaidžiodama drėgname tamsiame miške, jūs staiga patenkate į šviesią, saulės spindulių užlietą aikštelę. Tikrai į aikštelę jūs galite laisvai užeiti ir netgi savo malonumui įsikurti joje, o va į lopšelį, ko gero, jūs ir nepateksite. Niekas jūsų, atsitiktinio praeivio, ten ir neįleis. Be blogos nuotaikos dėl darganos, mažiesiems lopšelio gyventojams jūs galite dar ir infekciją atnešti. Nuo to saugoma ypač griežtai. Priskirti prie vaikų žmonės už juos atsako ne tik prieš motiną, kurios pasitikėjimą sulaužyti yra nusikaltimas, – jie atsako prieš visą šalį.“

Frolova, V. ir kiti. Vaiko mityba. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962.

Na, aš nežvelgiu į vaikų darželį pro tokius rožinius akinius, bet iš tiesų esu linkusi neturėti išankstinio nusistatymo, kiekvienam darželio aspektui duoti naują šansą ir daug ką vertinti iš žmogiškumo perspektyvos.

Ligos – ar yra vaikų, kurie neserga? Kai vaikas serga – nesmagu. Bet iš esmės ar yra blogai, kad jis serga? Žinoma, jeigu vaikas iš darželio parsineša stafilokoką, salmoneliozę, obstrukcinį bronchitą ar dar kokį velnią, tai jau netvarka. Darželyje netvarka. Bet jeigu tai sloga, angina, gripas, galų gale vėjaraupiai – kas čia tokio? Visada labai lengva kaltinti darželį, bet ar neparsinešame ligų iš draugų, parduotuvės, teatro? Jeigu šalyje gripo epidemija, tai ar darželis kaltas, kad serga ir mūsų šeima? Na taip, žinoma, vaikai ligoms imlesni, o kai praleidžia ilgą laiką kartu vienoje patalpoje ir kuris nors jau pradeda sirgti, tai, be abejo, ta pati zaraza persiduoda ir kitiems. Bet ar nuo visko apsaugosi? Ir ar reikia? Ar ne todėl su amžiumi sergame vis mažiau, kad būdami maži daug kuo persirgome?

Dėl vaikų elgesio ir auklėtojų būdo galime kaltinti ar girti darželio pasirinktą ugdymo sistemą ir gebėjimą ją įgyvendinti, už ką, žinia, atsakingas personalas. O darželinukų maistas juk nėra kokios nors atliekos. Jeigu jūsų vaikas nemėgsta to ar kito, kodėl nepasakius to auklėtojai? Visi šie reikalai, mano nuomone, sprendžiami tėvams bendraujant su darželiu, o kraštutiniu atveju galima ugdymo įstaigą pakeisti. Nesu labai su tuo susidūrusi, bet juk nebūna padėties be išeities. Visada yra bent du variantai: vesti vaiką į konkretų darželį arba nevesti.

Sniegą man paminėjo mūsų žiogučio močiutė. Ech… Tokio amžiaus vaikai dar nelabai skiria tikrovę nuo fantazijos ir gali papasakoti bet ką. Man sūnus anądien aiškino, kad jie darželyje nevalgo nei sriubos, nei košės, nei mėsos, tik žvaigždes 🙂 Kita vertus, jeigu mažiukas išėjęs į lauką ir paragauja to sniego, kas čia tokio? Ar kuris nors vaikas užaugo jo neragavęs ar neprišalęs liežuvio prie metalinių turėklų (na, šitaip gal ir ne visai visiems nutinka)? Ir galima pagalvot, kad mes ar mūsų tėvai vaikystėje žiemą visada namo grįždavo šiltom kojom ir sausais drabužiais. Vaikai yra vaikai. Vaikystės džiaugsmai ir išdaigos tiesiog turi įvykti. Kokia gi vaikystė be jų?

Apskritai kalbant apie vaikų darželį, pirmiausia manau, kad A darželis nėra lygu B darželiui, A auklėtoja nėra lygu B auklėtojai, A vaikas nėra lygu B vaikui. Šioje vietoje jau esu kategoriška. Todėl jeigu darželis, kurį lankiau aš vaikystėje, buvo baisus, dar nereiškia, kad tas darželis, į kurį vedu savo vaiką yra baisus. Jeigu mano draugės vaiko auklėtoja per 20 darbo metų jau yra pervargusi nuo mažųjų, o elgesio su vaikais metodai ir požiūris į pypliukus per tuos 20 metų niekaip nepasikeitė, nereiškia, kad mano vaiko auklėtoja irgi bus tokia. Jeigu mano brolis vaikystėje kasdien žiauriai bliaudavo, o po kelių dienų darželyje kelias savaites sunkiai sirgdavo, nereiškia, kad mano vaikas irgi verks ir sirgs.

Pirmiausia atmeskime visus prisiminimus, gandus ir mitus, ir pamėginkime įsivaizduoti tokį darželį, į kurį norėtume leisti savo vaiką. Susirašykime pagrindinius punktus, kurie turėtų tame darželyje būti įgyvendinti, ir ieškokime tokio varianto, kuris labiausiai atitinka mūsų įsivaizdavimą (bendra darželio politika ir stilius, ugdymo programa, auklėtojų darbo ir bendravimo su vaikais būdas, vaikų priežiūros ypatumai, maistas, žaislai ir ugdymo priemonės, darželio lokacija gatvės, miško atžvilgiu ir vieta mieste, t. t.). Visa tai darysime turėdami omeny savo vaiko, savo šeimos ypatumus: fizinius, emocinius, religinius, psichologinius, etninius, finansinius ir t. t.

Kartais tenka išgirsti tokių replikų: „Visi vaikai lanko šį darželį ir visiems čia gerai. Kuo tau jis blogas?“ Tai tikrai absurdiška, nes tikrai ne visi pasaulio vaikai ir net ne visi mūsų miesto vaikai eina būtent į šį darželį – juk jų turim daug ir įvairių. Ta įstaiga, į kurią džiaugsmingai žygiuoja vyro dukterėčia, man ir mano vaikui galbūt bus visiškai nepriimtina. Dėl įvairiausių priežasčių. O ta, kurią pasirinksiu aš, galbūt kitai mamai pasirodys totalus košmaras ar be galo keistas variantas. Renkantis darželį ir lyginant savo pasirinkimą su draugų ar giminių pasirinkimais, aiškiausiai pamatysime, kad A nėra lygu B.

Mums pasisekė, nes daug svarstymų dėl vaikų darželio ir ilgų ieškojimų nereikėjo. Galima sakyti, darželis pats mus rado. Kai kas patraukia mane per dantį, kad esu „reklamos auka“, bet aš tikiu, kad ta reklama išėjo beveik netyčia. Turėjau unikalią galimybę iš pradžių pažinti savo vaiko darželį „iš vidaus“, o kai jau atsirado ir sienos, neliko jokių minčių apie kokią nors kitą įstaigą.

Mūsų didysis linksmasis žiogas lanko „Vaikystės sodą“. Jau kokius metus skaitau jo įkūrėjos Austėjos blogą. Nors ne visoms jos mintims pritariu 100%, tačiau man jos požiūris į vaikus, buvimą su jais, jų ugdymą ir t. t. atrodo be galo teisingas, tad visus tuos metus skaitydama jos įrašus vis galvojau, kad jeigu ši moteris kada įkurtų darželį, tai būtų tikriausiai idealus darželis. Ir štai ji ėmė ir įkūrė jį! Taip darželis rado mus. (Tiesa, oficialiai jis vadinasi ne darželis, o motinos mokyklėlė, tačiau pas mus ta terminija dar nenusistovėjusi, todėl visas ikimokyklinio ugdymo įstaigas, priimančias vaiką visai dienai, vadiname tiesiog darželiais.)

Prieš kurį laiką mąsčiau, kad privatus darželis mums per didelė prabanga, bet buvau ir esu taip tikra dėl „Vaikystės sodo“, kad radau ir toliau tebeieškau priemonių ir būdų, ką daryti, kad mano vaikai galėtų ten eiti.

Mane žavi šio darželio filosofija ir ugdymo programa. Pasidalinsiu keletu oficialiai deklaruojamų dalykų.

Vaikystės sodo“ vertybės:

1.    Dėkingumas. Aš esu dėkingas!
2.    Pasitikėjimas. Manau, kad viską galiu!
3.    Atkaklumas. Baigiu tai, ką pradedu. Nepasiduodu!
4.    Bendradarbiavimas. Moku žaisti ir dirbti su kitais!
5.    Smalsumas. Noriu kuo daugiau žinoti!
6.    Kūrybiškumas. Man kyla daug minčių!
7.    Empatija. Jaučiu tai, ką jaučia kitas!
8.    Entuziazmas. Man viskas įdomu!
9.    Savarankiškumas. Galvoju ir dirbu pats!
10.    Nuoširdumas. Esu nuoširdus ir teisingas sau ir kitiems!
11.    Pagarba. Esu mandagus ir draugiškas!
12.    Tolerancija. Aš priimu kitus tokius, kokie jie yra!

Vaikystės sode“ mokoma tokio elgesio:

–    konfliktus spręsti ne fizine jėga, o žodžiais;
–    su kitais elgtis pagarbiai ir empatiškai;
–    priemonėmis naudotis pagal paskirtį;
–    mandagiai bendrauti su draugais ir auklytėmis;
–    laikytis Vaikystės Sodo taisyklių;
–    drąsiai išbandyti naujas idėjas, reikšti savo nuomonę ir užduoti klausimus;
–    baigti pradėtą darbą.

Man labai patinka, kad tai ne tik įstaiga, kurioje aš palieku savo vaiką praleisti dieną, bet galiu ir pati ateiti į organizuojamus mokymus, tėvelių susipažinimo vakarus, su visa šeima dalyvauti „užklasinėje veikloje“. Taip pat žiauriai smagu, kad yra galimybė tarsi pro rakto skylutę matyti tai, kas dedasi darželyje, kuo vaikai užsiima, kaip ten elgiasi ir jaučiasi mano vaikas, nes visa veikla yra nuolat fotografuojama. Na, tai ne šiaip sau paikystė. Taip taikomas Reggio Emilia metodas.

Žaviuosi tuo, kad į „Vaikystės sodą“ vaikai susirenka ne šiaip žaisti (nors yra laiko ir tam). Kiekviena savaitė turi vis kitą temą, kuria vaikas ir gyvena visas tas dienas – kiekviena kiekvienos dienos veikla yra su tuo susijusi: eilėraštis, pasaka, darbeliai, netgi penktadienio kepiniai – visas veiklas jungia ta pati tema. O tema per įvairias veiklas yra gana plačiai išnagrinėjama ir „pačiupinėjama“ įvairiausiais pavidalais. Pažindamas temos objektą, vaikas tarsi nejučia išmoksta valdyti teptuką, žirkles, ima skirti formas, spalvas, pradeda skaityti, skaičiuoti. Ten nėra „negalinčių“, „nemokančių“ vaikų. Net ir patys mažiausi užsiima daile ir darbeliais. Vaikų kūriniais nukabinamos sienos, o savaitės pabaigoje juos parsinešame namo.

Po kelių pirmųjų savaičių mūsų žiogutis išmoko daug naujų frazių ir žodžių, labiau susidomėjo dėlionėmis ir jas dėlioti jam ėmė sektis kur kas geriau, pradėjo piešti ne tik besiraitančius dūmų kamuolius, bet ir spalvoti iš kairės į dešinę. Paskui atsirado dvimečių Šnekučių grupė, kur daugiau dėmesio skiriama kalbai, skaitymui ir kitiems „rimtesniems“ užsiėmimams. Po savaitės joje mūsiškis kaskart radęs ką nors užrašyta didžiosiomis raidėmis iškart klausia „Kur mano raidelė?“ ir pats atpažinęs baksteli.

Man atrodo naudinga, kad „Vaikystės sode“ vaikai nėra griežtai atskirti pagal amžių. Kai kurios veiklos vyksta visiems kartu, kitos – susijungus kelioms grupėms, trečios – atskirai kiekvienai grupei. Ko gero, tai vertingiausia tokiems „viduriniokams“ kaip mūsiškis, nes jis turi progų pabūti ir mažu (su vyresniais), ir dideliu (su jaunesniais), ir „tokiu kaip kiti“ (su bendraamžiais). Manau, tokios skirtingos „socialinės situacijos“ smarkiai praturtina bendravimo patirtį ir ugdo visavertiško bendravimo gebėjimus. Vaikas nėra įspraustas į „mažiuko“ (silpnesnio, nuolankesnio, žioplesnio, gležnesnio) ar į „dičkio“ (galingesnio, viršesnio, protingesnio, globėjo) vaidmenį. Jis išmoksta puikiai dalyvauti bei gerai jaustis ir tokioje, ir tokioje situacijoje.

Niekad nesitikėjau, kad vesdama vaiką į darželį kasdien žinosiu, kiek vaikas miegojo, kiek ir ko valgė, kokią juokingą frazę pasakė ar ką uoliausiai tądien veikė. Nemaniau, kad susirašinėsiu su auklėtoja el. paštu ar kad savo dėžutėje rasiu jos laišką savo sergančiam sūnui. Nepuoselėjau vilčių, kad bus geranoriškai priimti kai kurie iš esmės varginantys mūsų savitumai. Tačiau individualus dėmesys prasideda dar prieš pradedant lankyti, kai susitinki su auklyte tam, kad papasakotum, koks yra tavo vaikas. Žinoma, kitoje aplinkoje, su kitais žmonėmis vaikas elgsis kitaip nei namie, tačiau turint žinių apie jo charakterį, pomėgius, elgesio ypatumus, galima daug lengviau jį prisijaukinti ir atliepti jo poreikius.

Ech, nenoriu pasakyti, kad „Vaikystės sodas“ – geriausias mieste ir veskite savo vaikus tik ten. Tiesiog norėjau pasidžiaugti, kad vedame saviškį į štai tokį darželį ir jam jame gera. Gera ir man. Beveik kaip toje tarybinių laikų citatoje 🙂

Paveiksliukas iš kswpgoodfriends.wordpress.com

5 Comments

  1. Renata says

    Taip, Vaikystės sodas – pats geriausias darželis 🙂 Aš tuo nė neabejoju 🙂

  2. Pingback: Užsienio kalba nuo mažų dienų | Dirbu Mama

  3. Pingback: Vaikai mini Baltijos kelią | Dirbu Mama

  4. JŪRATĖ says

    Perskaičiau, pasidžiaugiau ir supratau, kad darželis, kuriame dirbu galėtų taip pat vadintis, o Klaipėdoje vaikystes sodu jau nusivylė ne viena mama.Tai va A nelygu B

  5. jurgita says

    Nieko panašsaus. Šis darželių tinklas labai suprastėjo. Ankščiau buvo geras, bet dabar kaina toli gražu neatitinka tiekiamų paslaugų. Niekam nerekomneduoju.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *