Mūsų didysis bachūriukas, sakytum, ramus vaikas, bet jeigu įsisiunta, ribų nejaučia. Viskas baigiasi tuo, kad stačia galva įsimūrija į duris ar garažo vartus, turi ką parodyti ant alkūnių ar kelių.

Anądien grįžęs iš darželio rodė lūpą. Kraštas buvo kažkiek pamėlęs, na, kaip mėlynė. „Neskauda”, sakė ir žaidė su mašinėlėmis kaip įprasta, tik buvo gerokai nutykęs, lyg po smarkaus sudrausminimo. Tėtis mestelėjo, kad iš išorės – baika, visa esmė viduje, mat bėgiodamas pargriuvo ir sukando tą lūpą.

Nagi, kas ten viduje? Nenori vaikas rodyti. Šiek tiek išsižioja ir matau tik susivėlusias, pasikėlusias mėsas. Gal ir nieko tokio, tik sukando viską į krūvą, bet vis dėlto krebžda širdelėj, kad reiktų pasirodyti kokiam gydytojui dėl viso pikto.

Mano brolis irgi iš tų, kur nerdavo visur stačia galva, tad žinojau, jog traumatologinis yra Antakalnyje. Kadangi diena ėjo į pabaigą, tėtukas ten pasiskambino ir išdėstė situaciją. Pasakė, kad neverta važiuoti, nes veikiausiai gydytojas jau bus išėjęs, „vykite į Santariškes”.

Oi, Santariškės… Taip ir įsivaizduoju, kaip maklinėju ten tarp tų pastatų, nes niekaip nesuprantu, kada į kurį reikia kreiptis, o paskui dar ilgai sėdėsim eilėje, kol kas nors teiksis mus apžiūrėti. Įsimečiau gimimo liudijimą, kelias vaikiškas knygeles ir iškeliavom.

Žinoma, taip ir buvo, kad šmirinėjom, kol radom TĄ pastatą, TAS duris, TĄ kabinetą. Gerai, kad netrykšta kraujai, nėra gyvybei pavojaus, o jei yra ir ten dar tiek sugaišti? Košmaras, ne ligoninė.

Registratūroje pasiūlė pirmiausia užeiti pas gydytoją pasikalbėti, tik tada, jei viskas gerai, pildysim popierius. Hmm, keistai… Atsisėdom į eilę liūdnų vaikų, perskaitėm kelias pasakas, užėjom, sako, „Tai jums į Žalgirį reikia važiuot su tokiom bėdom.” Smagu, kad Antakalnis pasiūlė aplankyti dar ir Santariškes…

Jau saulei linkstant už kalnų ir klonių privažiavome Žalgirio klinikos vartus. Žinoma, įėjimas buvo visai ne čia, o priėmimo kabinetas kažkur koridorių labirinte, tačiau jokios eilės nebuvo. Kol apžiūrėjome stomatologinę kėdę, atėjo labai malonus vaikinas chirurgas (oi, būčiau netekėjus, tai varvinčiau seilę… 😀 ). Žiogutis gražiai jam išsižiojo ir parodė lūpytę. Kadangi sėdėjo man ant kelių, tai ir aš pamačiau tą iškąstą skylę. Aha, vadinas, ne veltui kirbėjo širdelė, kad reikia važiuot.

„Na ką, – sako, – bus kokios trys siūlės”. Skaudžiai suleido vaistukų, o paskui neskaudžiai siuvo, siuvo, siuvo: „dar čia reikia sukabinti”, „dar čia būtų gerai”… Gal kokias 6 ar 7 siūles padarė, mat skylė buvo krūminio danties formos… Vaikas kantriai sėdėjo, tik ašarėlės riedėjo. Ne tiek iš skausmo, kiek iš neaiškumo, ką čia daro ir kas čia bus. Mudvi su sesele tuo tarpu pasakojom, kaip dėdė lopo skylutę lūpoj. Man regis, tai jį ramino. Man ir pačiai daug ramiau žinoti, kas su manim vyksta, net jei kažkas baisaus, negu nežinoti, tad gal ir jis toks.

Grįžęs vaikas iškart griuvo į lovą. Tiesa, naktį blaškėsi, nes, matyt, išgaravo nuskausminimas ir ėmė perštėti, bet ką padarysi. Mėginom šiek tiek ledo pridėti. Kitą dieną lūpa buvo gerokai sutinus, net atvipus. Žiogutis jautėsi nepatogiai, bijojo valgyti, pietus lesiojo po vieną ryžį, bet dar po dienos tinimas atlėgo, į vakarą lūpa net beveik visai savo senąją formą atgavo.

Man buvo neramu, kad su maistu ar neplautom rankom (juk norėsis čiupinėti tą keistenybę) žaizda užsikrės. Seselė minėjo, kad kai kurie vaikai su dantim brūžina brūžina, kol vėl iškanda… Tačiau mums nieko panašaus neatsitiko. Žiogutis kažkaip labai rimtai priėmė gijimą. Dezinfekcijai chirurgas patarė rytą ir vakare prasiskalauti burnytę ramunėlių arbata. Kaip šauniai vaikas skalavo! Traukė per šiaudelį, pateliuškuodavo ir purkšdavo atgal fontanu. Ši procedūra tapo didele atrakcija! 🙂 Tad ir gijimas spartus.

Toje nuotraukoje viršuje – lūpa po 6 dienų. Kai šypsosi, matosi, kad viduje lyg koks guzelis, o jei nesišypso, visai nepastebėtum, kad tai lūpai kas nors negerai. Dar po savaitės kitos baigs sutirpti siūlai ir lūpytė bus kaip nauja 🙂

Manęs tas įvykis kažkaip labai neišgąsdino. Juolab kad ir vaikas jautėsi ramiai, nei jam ką ten labai skaudėjo susižeidus, nei ką. Bet tai, kad nuojauta neapgavo, jog reikia važiuoti, labai pakėlė nuotaiką, nes iki šiol aiškiai žinojau, kad ko jau ko, bet šeštojo pojūčio tai tikrai neturiu 🙂