Rytoj mano pirmoji darbo diena. Nuo aštuonių iki penkių nedirbau daugiau kaip 4 metus. Per tą laiką štai ką padariau:

1.  Užauginau 2 vaikus iki 2 metų: buvau 18 mėn. nėščia, 34 mėn. žindžiau ir tęsiu.
2. Aplankiau Čekiją (su pirmuoju pilvuku keliavome po šalį) ir Kiniją (buvau trumpuose kinų kalbos mokytojų mokymuose Šanchajuje).
3. Išklausiau 43 seminarus, iš jų 31 – rinkodaros, 10 motinystės, 1 verslo pradžios, 1 asmeninių finansų valdymo klausimais.
4. Dalyvavau 3-ose rinkodaros konferencijose (klausytų pranešimų skaičių įskaičiavau į seminarus), nėščiųjų mokymuose, analoginės fotografijos kursuose, kinų kalbos kursuose on-line (nepabaigiau), minėtuose kursuose Šanchajuje, Vilniaus miesto gidų kursuose, Trakų gidų mokyme, Bernardinų bažnyčios gidų mokyme, La Leche League žindymo vadovių rengimo mokymuose.
5. Taigi įgijau Vilniaus, Trakų ir Bernardinų bažnyčios gido pažymėjimą, be penkių minučių tapau La Leche League žindymo vadove (į šį ilgą procesą įeina ne tik mokymai ir atsiskaitymai).
6. Maždaug 14 žmonių išmokiau kinų kalbos pagrindų, dar 8 – kur kas daugiau.
7. Sukaupiau nemažą kolekciją kinų kalbos vadovėlių, pradėjau rengti kinų – lietuvių kalbos pasikalbėjimų knygelę.
8. Perskaičiau kokius 700 vaikiškų knygų, skaičiuojant su pakartotiniais skaitymais 🙂 Dar bent 6 grožines, bent 7 motinystės klausimais, 7 žindymo srities, keletą psichologijos, verslo, laiko valdymo temomis.
9. Išverčiau turbūt apie 100 puslapių iš kinų kalbos (neskaitant savo malonumui ar mokymui(si) ) ir bent 20 į kinų kalbą. Vertėjavau keliuose verslo susitikimuose. Taip pat išverčiau kokius 10 filmų, 1 iš kinų kalbos.
10. Laimėjau literatūros vertimo konkursą versdama kinišką tekstą.
11. Nusifilmavau TV laidoje.
12. Daugiau kaip 500 taivaniečių ir beveik 100 kinų supažindinau su Vilniaus ir Trakų lankytinais objektais, Lietuvos istorija, kultūra.
13. Įkūriau 2 įmones. Iš vienos jų pasitraukiau ir ji nebefunkcionuoja, kita pamažiukais, bet juda į priekį.
14. Suteikiau bent 40 valandų darbo kitiems žmonėms, t. y. samdžiau juos kaip darbdavys.
15. Tapau 3 Facebook puslapių administratore ir 1 tinklaraščio autore. Keli straipsniai publikuoti kituose šaltiniuose.
16. Išmokau nemažai kūdikių gestų kalbos.
17. Susipažinau su kokiais 8 vaikiškais (kūdikiškais) būreliais. Bent pusę jų lankėm visu rimtumu.
18. Susidraugavau su būreliu naujų žmonių. Daugiausia, žinoma, mamų. Dalyvavau formaliuose ir neformaliuose mamų susitikimuose, renginiuose, on-line grupėse.
19. Surengiau 6 vaikų gimtadienius, iš jų 2 teminius; 2 krikštynas.
20. Mačiau turbūt apie 10 spektaklių, panašiai tiek kino filmų (kino teatre) ir kelis koncertus, neskaičiuojant nemokamų ir vaikiškų.
21. Pradėjau kovoti su darbdaviu dėl buvusios darbo vietos, tuo pačiu ieškoti naujo darbo.

Ko nepadariau:

1.  neišmokau groti nei gitara, nei pianinu (abu esu seniau mokiusis),
2.  neįsigijau gero fotoaparato ir neišmokau fotografuoti (profesionaliai),
3. neišmokau gaminti valgyti,
4. neperskaičiau nė vienos knygos kiniškai, juo labiau neišverčiau nė vienos kiniškos knygos,
5. nesusikūriau DirbuMama logotipo ir patrauklaus tinklaraščio dizaino.

Viskas, ko nepadariau, matyt, nėra taip labai reikšminga ir sklando svajonių debesyse. Svajonių turėti reikia. Viskas, ką padariau, būtų sunkiai įmanoma, jei neturėčiau palaikymo komandos – vyro, jo tėvų, savo mamos. Visi yra čia pat ir reikiamais momentais gali pasirūpinti vaiku/-ais. Ypač džiaugiuosi savo vyru, kuris pastūmėjo mane rimčiau grįžti prie kinų kalbos, kurti verslą. O svarbiausia, kad prisiima labai daug buitinių rūpesčių: aš niekuomet neruošiu pusryčių, pietų ir vakarienių per visus tuos metus esu dariusi turbūt mažiau nei 50%, labai retai planu indus, grindų plovimą dalinamės, prie vaikų maudymo prisidedu tik šluostymu, vaikų dantis valyti pradėjau tik neseniai, kai ėmė abiem valyti vienu metu. Jei reikia, jis ir nagus nukarpo, aprengia į darželį, skaito pasakas prieš miegą, visada veda į kirpyklą, sudeda užkandėles, eina į lauką, veda ir pasiima iš darželio. O man palieka malonumus: piešti, lipdyti, skaityti, dūkti, eiti į renginius ir reginius.

Tokia palaikymo komanda labai svarbu, norint nenupušti nuo vaikų auginimo. Bet net ir neturėdama jos, nelabai įsivaizduoju save vien tarp puodų ir vystyklų. Gyvenimas per daug įvairus, o laikas per smarkiai lekia, kad galėčiau ramia dūšia užsidaryt keleriems metams namuose. Linkiu kiekvienai daugiau drąsos ir daugiau asmeninės laisvės, kad motinystė praturtintų įspūdžiais, žiniomis ir pasiekimais. Vaikai – kaip Redbulis: suteikia sparnus.