Grįžimo į darbą odisėja

Valandą sėdžiu ant foteliuko prie administratorės. Ne, ne tokioj vietoj, kaip nuotraukoj, o pakilus tais liftais aukštyn. Vis nukaukši kulniukai, kažkas pasisveikina, sudūzgia spausdintuvas, vėl nutyla, administratorė dalinasi atostogų įspūdžiais ir šypsenomis. Aš sėdžiu lyg šešėlis, pusiau nematoma, skaitau pirmą pasitaikiusią knygą iš lentynos ir laukiu. Laukiu ko nors iš personalo skyriaus, kad užfiksuotų tabelyje, jog atėjau. Viena to skyriaus darbuotoja šiandien dirbs Kaune ir jos telefonas išjungtas, kita nežinia kur, gal kartu.

Keli skruzdėliukai nuskuba į susirinkimą, dalinasi įspūdžiais, už kiek šimtų tūkstančių parduota. Kiti bruzda po vieną: kas siuva iš vieno galo į kitą, kas plepteli kažkur virtuvėlėje, o viena moteriškaitė tempia pilną vežimėlį prekių. Kažkur lauk. Tikriausiai pardavimų vadybininkė, vyks pas klientus. Aš mėgaujuosi ramybe – jokių užduočių, jokio lėkimo, jokio streso. Skaitau.

Administratorė bando susigaudyti savo reikaluose, įsijungti į darbą, tuo pačiu vis mėgina prisiskambinti personalo skyriui. Galiausiai pavyksta ir išsiaiškina, kad viskas yra taip, kaip tarp mūsų sutarta – aš ateinu į darbą, bet nieks man jokio darbo neduos. Administratorė numykia, kad nepatogu taip žmogų priimamajame laikyti, ir gauna leidimą mane pasodinti šiandien tuščiame personalo skyriaus kabinete.

Palieku knygą ir įsitaisau prie rašomojo stalo. Įsijungiu atsineštą asmeninį kompiuterį, įkišu interneto laidą. Atsakau kelis asmeninius laiškus, nusiunčiu CV pagal vieną skelbimą, skambinuosi Darbo inspekcijai, kaip turėčiau elgtis, bet ten prisiskambint sudėtinga. Tuo tarpu surašau keturis prašymus darbdaviui: dėl PNPD taikymo, „mamadienio“, darbo laiko pažymos (reikia tokią nunešti į universitetą, kur vakarais dėstysiu kinų kalbą), darbo ir užmokesčio tvarkos išaiškinimo – ką man daryti ir kiek už tai mokės. Prieš atostogas turėjau ir automobilį, o dabar net darbo stalo neturiu.

Spausdintuvo, esančio kabinete, prisijungti nepavyksta. Išspausdinti ir išsiųsti tuos prašymus į reikiamas rankas man vėlgi padeda administratorė. Pasirodo, pati yra prieš kokius metus grįžusi iš motinystės atostogų, bet jokių keblumų nepatyrė. Iš čia dirbusių mamų pažįstu jau tris, kurioms pavyko sugrįžti, vieną, kuriai teko sutikti su smarkiai prastesnėm sąlygom, tris, kurioms grįžti nepavyko, ir dar dvi, kurių niekas nelaukia. Jeigu iš 9 darbuotojų darbo vieta išsaugoma trims, ar tai geras rodiklis?

Jau išstudijavau, kas yra internete šiais klausimais, buvau nemokamoje teisinėje konsultacijoje savivaldybėje, ne kartą skambinausi į Darbo inspekciją. Esmė ta, kad pagal Darbo kodeksą darbdavys įsipareigoja išsaugoti kiekvieno savo darbuotojo darbo vietą iki kol jo vaikui sueis treji metai. Šita nuostata galioja tiek mamai, tiek tėčiui, nepriklausomai nuo to, ar jis/ji yra, ar nėra vaiko priežiūros atostogose. Laikydamasis šios nuostatos, darbdavys privalo užtikrinti darbo vietą ir jos sąlygas grįžtančiai į darbą mamai tokias, kokios buvo sulygtos iki jos atostogų. Jeigu to padaryti negali, tada turi pasiūlyti kitą jai tinkančią darbo vietą arba tartis dėl išėjimo iš darbo abiejų šalių sutarimu. Kitą darbo vietą imti ar ne, sprendžia pats darbuotojas, o jeigu tariamasi dėl darbo sutarties nutraukimo, galima reikalauti mažiausiai 12 mėn. išeitinės kompensacijos – už tuos visus trečius metus.

Galimas ir trečias kelias – darbdavys formina prastovą visam laikui, iki kol darbuotojo vaikui sueis treji metai, o paskui atleidžia jį pagal DK 129 str., skirdamas 4 mėn. įspėjimo dėl atleidimo iš darbo laikotarpį (auginantiems vaikus iki 14 metų) ir išmokėdamas išeitinę kompensaciją pagal darbo stažą (jos dydžiai nustatyti DK 140 str.). Už prastovą mokamas valstybės nustatytas minimalus valandinis įkainis (dabar jis 5 Lt su trupučiu), o jeigu darbdavys reikalauja darbuotoją visą darbo laiką būti darbo vietoje – 2/3 jo atlyginimo.

Man darbdavys pokalbio metu pasakė, kad dėl įmonės reorganizacijos nebeliko mano darbo vietos. Pagal įstatymą darbo vietos gali nelikti tik tuo atveju, jeigu įmonė yra visiškai likviduojama. Visais kitais atvejais darbdavio įsipareigojimas darbuotojui išlieka, taigi jis turi pasiūlyti kitą darbo vietą arba tartis dėl darbo sutarties nutraukimo. Bet nenada lia lia, kaip pasakytų rusai. Dar kai buvau atostogose su pirmuoju vaiku ir nebuvo įvykę jokių reorganizacijų, net mano skyriaus viršininkai ir darbuotojai visi buvo tie patys, man skambino ir siūlė grįžti dabar pat bei imtis kitų pareigų, nes ten, kur dirbau, nebėra ir nebus vietos. Taigi reorganizacijos čia niekuo dėtos…

Dabar man pasiūlė kitą poziciją, tiksliau pretenduoti į ją. Tačiau pasikalbėję pamatėme, kad ji man nei tinka, nei patinka. Jie ir patys manęs nenorėtų toje pozicijoje. Paskui netikėtai, likus vos kelioms dienoms iki atostogų pabaigos, atsirado vieta analogiškame skyriuje beveik analogiškose pareigose, kaip aš dirbau anksčiau. Buvau pasikalbėti su skyriaus vadovu ir tikėjausi išgirsti daugiau apie savo būsimą darbą, bet, pasirodo, vėl dalyvavau tik pokalbyje dėl darbo. Jie jau paskelbę atranką dėl šios vietos ir dar bent mėnesį lauks kandidatų CV, paskui rinksis, tad man nėr ko svajoti nuo pirmadienio pradėti darbą.

Teko ateiti trečią kartą. Personalo skyriaus darbuotoja pasikvietė tartis dėl išėjimo. Aš jos laukiau gal 20 min., paskui pasirodė, kad ji net pasitarimų kambario nerezervavusi, o visi užimti, galiausiai kažką išvarė ir mudvi susėdome. Atėjo su tuščiu užrašų lapu, viršuje pasirašiusi mano buvusio atlyginimo dydį. Dar kartą mėgino paaiškinti, kad verslas nelaukia, kad mano darbo vietos po visų reorganizacijų teisiškai nebuvo įmanoma išsaugoti, kad jai ir visiems čia labai gaila, bet teks su manim atsisveikinti. Tačiau koks bus tas atsisveikinimas, ji dar nebuvo net pagalvojusi.

Kartu su manim kalbėdama primetė, kiek man turėtų priklausyti pagal išdirbtą darbo stažą, plius pridėjo už 4 mėn., kaip už priklausantį įspėjimo laikotarpį (bet čia aš ją pataisiau, nes norėjo iš pradžių pridėti tik 2 mėn., be lengvatos). Aš nebuvau galvojusi apie išdirbtą darbo stažą, tačiau paskui pasiaiškinau ir sužinojau, kad į jį taip pat įeina ir motinystės atostogų laikotarpis, ne tik faktiškai dirbtas laikas. Be to, už nėštumo ir gimdymo atostogas (bet ne už vaiko priežiūros atostogas) yra priskaičiuojamos kasmetinių atostogų dienos. Taip pat dar mus darbdavys buvo apdraudęs investiciniu gyvybės draudimu ir pagal tuos dokumentus nutraukiant darbo sutartį ne mažiau kaip po 5 metų, sukaupta suma turi būti išmokėta darbuotojui. Apie visa tai ji nebuvo pagalvojusi, o su tuo, ką man pasiūlė, aš, žinoma, nesutikau. Paskui ir Darbo inspekcija man dar kartą patvirtino, kad darbdavys šiuo atveju turėtų išmokėti išeitinę bent už 12 mėn., o ne už darbo stažą.

Sėdžiu jau beveik pusę dienos, pagaliau pavyko prisiskambinti į Darbo inspekciją. Jie man vėl sako, kad darbdavys turi duoti tą patį darbą, jeigu neduoda, siūlyti kitą, jei nesiūlo, tartis dėl sutarties nutraukimo, jei nesitaria, forminti prastovą. Dėl visko turiu tartis čia, viduje. Bet čia nieks nevyksta. Suprantu, kad tas pats personalo skyrius ir visi kiti turi darbo ir be manęs, kita vertus, atrodo, kad specialiai nieks nevyksta, bando mano kantrybę. Panašu į vaikišką žaidimą „kas ilgiau žiūrės į akis“ arba „Tylos karalius“. Būdama dviejų vaikų mama jaučiuos kantrybės žaidimuose pasikausčius. Ir manęs nė kiek neglumina tai, kad man nieks neskiria darbo užduočių. Turiu veiklos apsčiai ir tikrai nesijaučiu it uždaryta kalėjimo vienutėj be jokio užsiėmimo.

Per pietų pertrauką nulėkiau pas šalimais gyvenančią draugę, dabar sėdžiu toliau. Dar 3 valandos iki darbo pabaigos.

Laukite tęsinio…

Nuotraukos dalį pasiskolinau iš reklaminio puslapio.

Susiję įrašai:

Antroji diena darbe (2012-10-02)

Trečioji diena darbe (2012-10-03)

Ketvirtoji diena darbe (2012-10-04)

Penktoji diena darbe (2012-10-05)

Antra savaitė darbe (2012-10-14)

Naujienos iš darbo fronto (2012-10-25)

Šeštoji – pokyčių darbe savaitė (2012-11-12)

Kalėdos darbe (2012-12-18)