Vaikai skleidžia gandus, kad padidintų savo galią, pasijustų vertesni ar tiesiog gautų dėmesio, sako Babycentre. Dažniausiai tai prasideda priešmokykliniame amžiuje, konkuruojant su broliu / sese, bet gali atsirasti ir taip draugų. Kitų skundimas leidžia vaikui pasijusti viršesniu už kitą ar įgyti palankumo iš tėvų ar mokytojų.

Apkalbos turi ir teigiamą pusę: tai rodo priešmokyklinuko norą pademonstruoti jums, kad jis supranta taisykles ir atskiria gerą nuo blogo. O kadangi tokio amžiaus vaikai dar neturi daug įrankių konfliktams spręsti, kartais skundimas gali būti alternatyva smūgiui ranka ar koja. Net ir tuo atveju liežuvavimas – nepageidaujamas įprotis, kurį norisi užgniaužti vos prasidėjusį.

Vaikas turi išmokti neskųsti kitų, bet taip pat turi jaustis saugus, žinodamas, kad visuomet gali ką nors pasikviesti į pagalbą. Suaugęs puikiai žino, kad situacija „Tėti, Jonas žaidžia su mano mašina“ skiriasi nuo situacijos „Tėti, Jonas atidarė duris ir tuoj išeis į balkoną“. Tačiau priešmokyklinukai to skirtumo dažniausiai nemato. Galima pasakyti vaikui, kad gerai, jog jis perspėja, kai kas nors elgiasi nesaugiai, bet jam bus sunku atskirti ir nesaugią situaciją nuo erzinančios, pvz., ar šokinėjimas ant sofos nesaugus? Reiktų pagirti vaiką, kai jis kreipiasi į suaugusįjį, norėdamas apsaugoti kitus: „Ačiū, kad rūpiniesi savo broliu. Dabar jis tikrai bus saugus“. Sutelkiant dėmesį į svarbiausią dalyką – saugumą, bus išvengta brolių / seserų konkurencijos.

Jeigu apskųstą vaiką nubausime, apkalbas tik paskatinsime. Ką nors apkalbėdamas ar apskųsdamas, vaikas įtraukia suaugusįjį į vaikų tarpusavio galios kovas. Nubausdami apkalbėtąjį vaiką skatiname apkalbas, nes skundikas gauna tai, ko ir norėjo (dėmesį sau ir nemalonumus savo apkalbų objektui), taip pat rizikuojame neteisingai nubausti apkalbėtąjį vaiką, jeigu apkalbos hiperbolizuotos, o vaikai tą mėgsta.

Vis dėlto, kai priešmokyklinukas atsiduria sudėtingoje situacijoje, jam reikia patarimo, kaip elgtis. Babycentre ragina užtikrinti vaiką, kad jis gali susitvarkyti ir be apkalbų, bei parodyti kelią: paklauskite, kas atsitiko, pabandykite kartu apibūdinti, kaip vaikas jaučiasi, kartu paieškokite būdų tą problemą išspręsti. Pvz., Jonas atėmė kamuolį ir Jurgis atbėga verkdamas pas mamą: „Jonas blogas!!“. Mama: „Jurgi, nurimk, kas atsitiko?“. Jurgis: „Jonas blogas, jis atėmė iš manęs kamuolį.“ Mama: „Tau pikta, kad Jonas paėmė tavo kamuolį?“ Jurgis: „Taip“. Mama: „Tau reiktų pasakyti Jonui, kad tau nepatinka, kai jis paima kamuolį. Dabar gal pabandytumėt žaisti kartu? O gal tiesiog truputį palauk? Jis pažais ir atiduos kamuolį. Kaip manai?“ Ir paraginti vaiką grįžti atgal į mūšio lauką, kad, jau turėdamas visus įrankius, galėtų susitvarkyti pats.

Šiek tiek kitaip situaciją mato šeimos gydytoja Diane Levy. Anot jos, dažniausiai užtenka vieno dalyko – „nuobodaus apkabinimo“. Nors ir atrodytų, kad sėdėti apsikabinus neturim laiko, labai aiškiai pamatysime, kaip greitai vaikui praeina visos blogos nuotaikos, kai jis supranta, kad yra visada laukiamas mūsų šiltame glėbyje, sako ji.

Kai vaikas ateina pas mus pasiskųsti, kad kažkas padarė taip ir taip ar kažkas pasakė tą ir tą, jis yra nusiminęs, nelaimingas, ir jam pirmiausia reikia mylinčių rankų, kurios jį apkabintų ir paguostų. Kadangi tėvai labai myli savo vaikus ir nuoširdžiai jais rūpinasi, labai lengvai užkimba ant kabliuko spręsti vaikų problemas. Jie kaltina („O ką tu padarei Jonui?“), kritikuoja („Kodėl jūs niekad negalit pažaisti gražiai?“), nukreipia dėmesį („Pamiršk tai. Eime veikti ką nors kita.“), aiškina („Tau labai pasisekė, kad turi brolį, su kuriuo gali žaisti.“), moko („Niekas su tavim nedraugaus, jei dėl kiekvieno mažmožio bėgsi pas mamą.“), sprendžia problemą („Gal pabandykit pažaisti kamuoliu kartu?“). Diane Levy sako, kad tai ne visada suveikia, ir galiausiai norisi tik išsiųsti vaiką į savo kambarį, kur galės verkti ir zyzti, kiek tinkamas.

Net keli šaltiniai pasakoja, kad nereikia nei spręsti vaiko problemų, nei jų ignoruoti, pvz., „Nieko čia tokio“, „Nenoriu nieko girdėti, čia tavo bėdos“, „Nebūk skundikas“ ir t. t., nes abiem atvejais verkšlenimai ir skundimai tik skatinami. Kodėl? Todėl, kad nuolat įsikišant neskatinamas vaiko savarankiškumas, o ignoruojant vaikas gauna to, ko nori – dėmesio kruopelę.

Karyn Van Der Zwet, 3 vaikų mama ir buvusi mokytoja, teigia, kad kitų apkalbėjimas nėra tik kitų apkalbėjimas. Tai yra būdas pasiekti svarbų suaugusįjį, pasitikrinti, ar jis tikrai visada pasiruošęs padėti, kaip sako. Vaikai labai labai retai tiesiogiai išreiškia savo poreikius.

Karyn Van Der Zwet pataria jokiu būdu nepalikti problemos „išsiaiškinti patiems“, nes akivaizdu, kad problema yra, o ją išspręsti reikš, kad bus stipresnio vaiko viršus arba silpnesnis vaikas nukentės. Kai suaugusysis nesiruošia kištis ir palieka viską patiems vaikams, jis duoda nebylų leidimą stipresniajam vaikui parodyti savo galią ir taip pastūmėja jį link užgauliojimų ir patyčių. Vietoj to, Karyn Van Der Zwet ragina vaiką išklausyti. Ji sako,

„Meskite viską, nieko negalvokite, visiškai susitelkite į apkalbinėtoją. Klauskite. Klauskite dar. Klauskite tol, kol jau nebėra, ką pasakoti. (BET NEMĖGINKITE spręsti problemos.) Tada tiesiog pabūkite šalia. Atsitiks vienas iš dviejų… vaikas nustos kalbėti ir nueis, vadinasi, jam reikėjo ryšio, ne įsikišimo. Arba suprasite, kad kažką reikia daryti. Tada įsikiškite. Lažinuosi, kad apkalbos atslūgs.“

Visi trys šaltiniai mini, kad atėjusiam pasiskųsti vaikui pirmiausia reikia pasiūlyti paguodą ir supratimą. Kai vaikas išsikalbės, greičiausiai pamatysime, kad daugiau nieko ir nereikia daryti. Tai ir yra „nuobodus apkabinimas“ – jokių linksminimų, jokių aiškinimų ar įtikinėjimų, tiesiog apsikabinti ir pabūti šalia, parodant, kad labai mylime savo vaiką. Suteikdami vaikui paguodą ir supratimą, bet ne problemos sprendimą, mes išugdysime drąsius ir kompetentingus vaikus. Vaikai, kuriuos supa išklausantys suaugusieji, jaučiasi esą bendruomenės dalimi ir todėl yra pakankamai savimi užtikrinti, kad galėtų išspręsti daugumą savo problemų. Savimi užtikrinti vaikai neskundžia kitų, bet ateina pas suaugusiuosius, kai jiems reikia pagalbos. Juk to ir norėtume, ar ne?

Dar keli įdomūs variantai, kaip babycentre siūlo užgniaužti skundimus:

Kai vaikas primygtinai reikalauja įsikišti, duoti rinktis: „Matai, aš dabar gaminu valgyti. Tu gali pats nueiti pas Joną ir su juo susitarti arba palauk, kol baigsiu gaminti, ir galėsim nueiti kartu“.

Jeigu vaikas atėjo su apkalbomis tik tam, kad sulauktų dėmesio, galima sakyti: „Smagu, kad pasakojai apie draugą / brolį / seserį, bet man būtų labai įdomu išgirsti, kaip tu gyveni?“

O kad apskųsti nebūtų taip paprasta, galima paprašyti vaiko nupiešti, kas atsitiko (jei tai nesusiję su saugumu), kad jūs galėtumėt vėliau žvilgtelti. Galimas daiktas, jog priešmokyklinukas nuspręs, kad tas įvykis nevertas tiek laiko ir pastangų.

Mūsų patirtis. Tėtis dažnokai pasako: „Nebūk skundikas, nenoriu girdėti“ ir vaikas akivaizdžiai sutrinka, nežino, kodėl negali kalbėti. Aš mėgstu siūlyti kitą veiklą ar įkalbinėti žaisti drauge. Bet kelis kartus esu bandžius paklausti: „O kaip tu gyveni?“ arba tiesiog įvardyti vaiko emociją ir pabūti apsikabinus, ir visai neblogai veikia. Ir suprantu, kodėl. Kai vaikas apkalba ar skundžia, dažniausiai jis tiesiog – skundžiasi.