Vieni šią dieną liūdi, kiti didžiuojasi, treti stebisi ir dar nemažai yra tokių, kurie skundžiasi: „Ne dėl tokios Lietuvos mes kovojom!…“ Jei nebūtume tada stoję ir darę, dabar tyliai burbėtume, oficialiai garbintume Putiną, rašytume kirilica ir dirbtume zavoduose, kurių dūmais kvėpuotume. Man regis, kaip tik turime tai, dėl ko rinkomės, dainavom, degėm laužus ir nebijojom tankų: savarankišką valstybę, demokratinius rinkimus, valstybinę lietuvių kalbą, saviraiškos laisvę, lietuviškus vadovėlius ir Lietuvos istoriją bei literatūrą juose, pasididžiavimą LDK ir partizanais, nevaržomą bendravimą su pasauliu, verslo galimybes, visokį ir visokiose srityse savarankiškumą.

Man labai patiko Donskio mintis iš filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Jis ten palygino laisvės siekimą su įsimylėjimu: tauta buvo įsimylėjusi valstybę ir jos laisvę, o kai tai pasiekė, visa tapo pilka kasdienybe su įvairiausiom problemom. Puiki paralelė. Vyras ir moteris įsimyli vienas kitą ir vienas kitą idealizuoja, taip pat idealizuoja ir bendrą ateitį, bet susituokę įvirsta į kasdienes problemas, atsiranda mažesnių ir didesnių nesutarimų, melų, apgaulių, savanaudiškumo, o besąlyginė meilė ir atidus rūpinimasis vienas kitu netenka motyvo ir nusikelia į kokį trečią planą. Tačiau kad ir kaip būtų, tas faktas, kad jie turi vienas kitą, yra labai svarbus, nes dėl to jie gali kurti šeimą, auginti vaikus ir tikėtis šviesesnio rytojaus.

Tai negi neverta šią dieną pamiršti seimūnus, bankus, atomines elektrines ir su pasididžiavimu pasidžiaugti, kad turime laisvą Lietuvą?