Būti tėvais, Vaiko lavinimas
Leave a comment

Ikimokyklinukas erzina kitus

Erzinimasis – dar viena problema, su kuria pastaruoju metu susiduriame. Aišku, dažniausiai vyresnėlis erzina jaunėlį, vyksta brolių konfliktai, tačiau, mano nuomone, tai nėra normalu (ta prasme, normalu, kad tai vyksta, bet nenormalu, kad tai tęsiasi), todėl ieškau būdų, kaip užkirsti tam kelią.

Internete labai mažai informacijos apie mažiukų erzinimus. Jau kai imama šnekėti, tai kalbama apie patyčias mokykloje. Deja, tas pirmas žingsnis – užgniaužti patyčias dar darželio amžiuje – dažnai yra praleidžiamas. O jei ir kalbama apie darželį, tai kalbama apie tai, ką daryti, jei iš jūsų vaiko tyčiojamasi.

Sakoma, kad 2-4 metų vaikai agresyviausi. Iš pradžių jie rėkia, mušasi, spardosi, kanda, paskui išmoksta kalbėti ir ima prasivardžiuoti ir erzintis. „Tai juk vaikai…“, „Praeis…“? Ne, nepraeis, jei nieko nedarysim.

Vaikai greitai išmoksta, kad žodžiai gali būti galingu ginklu. Iš pradžių jie gali ką nors pavadinti „kvaiša“, „durnium“ ir pan., užuot kreipę dėmesį į specifinius atributus, pvz., akinius ar didesnį svorį. Arba skiria socialines grupes: „Tu su mumis nežaisi“, „Nekviesiu tavęs į gimtadienį“. Taip pat toks elgesys gali būti pamėgdžiojantis, tarkim, TV šou, šeimos, aplinkinių elgesį, kur yra normalu, priimtina ir juokinga rodyti sarkazmą, „nusodinti“ kitą ir pan. Vaikai tyčiojasi ir erzinasi, jei jiems trūksta meilės, dėmesio, taip pat, kai tėvai nekontroliuoja vaikų elgesio – viską, ką daro vaikas, vertina gerai.

Jei kažkas erzina jūsų vaiką, pirmas žingsnis – padėti išgyventi jam šią situaciją. Babycentre pataria užjausti vaiką, pasakyti jam, jog suprantate, kaip jam skaudu. Tegu vaikas apie tai pasako užgauliojančiam vaikui: „Galėtum pasakyti Gustui, kad tau nepatinka, kai jis vadina tave leliuku, kad tau tai nemalonu“. (Vaiko žodžiai „Stop, man nepatinka!“, kurie praktikuojami mūsų darželyje, tikrai yra veiksmingi daugelyje situacijų.) Taip pat galite patarti daugiau laiko praleisti su tais vaikais, kurie yra draugiški ir žaidžia gražiai.

Vertėtų pasikalbėti su vaiku apie tai, kad nors jis negali kontroliuoti, ką kiti vaikai sako, bet gali kontroliuoti, kaip į tai reaguoja. Paaiškinkite, kad kiti stengiasi jį suerzinti, o jeigu jis nesierzintų, reaguotų ramiai, erzinti nebūtų dėl ko ir visa tai greitai baigtųsi. Galite pamėginti suvaidinti situaciją patys ar su žaislais. Pvz., A pašiepiamai pavadina B leliuku. B ramiai sako: „Aš – ne leliukas, man jau 3 metai“.

Kartais erzinimosi atsikratyti labai sunku. Kai jis nesiliauja, reiktų tėvams kartu su vaiku pasikalbėti apie tai su auklėtoja (tikintis jos profesionalaus požiūrio). Manau, atsitinka tokių kritinių situacijų, kai išeitis tik – pereiti į kitą įstaigą, tačiau nėra tam galimybių. Tada, ko gero, iš visų jėgų susikaupčiau ir mokyčiau mokyčiau mokyčiau vaiką reaguoti ramiai, išsisukti iš patyčių situacijų, kol besityčiojantiems vaikams tai taptų nebeįdomu arba per daug sudėtinga.

Ką daryti, kai vaikas erzina kitus? Kad ir kaip skaudu būtų girdėti, kad jūsų vaikas užgaulioja kitą, babycentre pataria prisiminti, kad jis tiesiog tikrina reakciją, tad suteikite jam kiek galima mažesnį malonumą ir įdomumą. Mažmožius galima praleisti pro ausis, o jei tai užsitęsia ar žodžiai ypač šiurkštūs, ramiu tonu pasikalbėkite apie tai, kad žodžiai žeidžia kitą, užgauna, kitam nemalonu, skauda širdelę. Paraginkite jį pagalvoti, kaip jis jaustųsi, jei girdėtų tokius žodžius. Vaikas puikiai supras, kad tai yra nemalonu. Galima tiesiog abstrakčiai pasvarstyti: „Įdomu, ką jaučia žmogus, kai jam taip pasako“.

Jei vaikas prikiša kitam, kad tas storas, plonas, aukštas, žemas, „ryžas“ ar dar koks, pasikalbėkite su vaiku, kad gerai, jog jis mato žmonių skirtumus, tačiau išorės skirtumai dažniausiai nėra kontroliuojami ir nieko nesako apie žmogaus vidų. Atkreipkite dėmesį, ar patiems, pamačius kitokios išvaizdos žmogų, neišsprūsta: „Koks storas“ ir pan.

Neįtikėtina, bet, pasirodo, gana dažnai tėvai patys erzina savo vaikus (to nepastebėdami, aišku). Pasierzinti juokais stiprina humoro jausmą, tačiau reiktų stebėti, ar tai neužgauna vaiko. Nereikėtų juokauti apie tai, su kuo vaikas kovoja, pvz., tamsos baimė, mikčiojimas susijaudinus. Ypač svarbu nejuokauti apie tai viešai. Jei stengsitės neperžengti ribų, parodysite vaikui, kaip juokauti tinkamai, neužgaunant kitų žmonių.

Na o kai erzinasi broliai / seserys, tai jie daro ne dėl to, kad vienas kito nemėgsta, bet dėl to, kad gautų daugiau tėvų dėmesio. Jo ypač reikia pirmagimiams, tad suprasdami tai paskirkite atskiro laiko vien tik su juo/ja. Taip pat užuot nubaudę vyresnėlį ir patraukę jį į šalį, stenkitės įjungti į žaidimus, rūpinimąsi jaunesniuoju. Papasakokite, ką jis mėgo būdamas mažiukas, ir paskatinkite daryti tą patį su broliu, pvz., „Žinai, tu kai buvai toks mažas kaip brolis, labai mėgdavai žaisti „ku-kū“. Pamėgink, gal ir broliui patiks.“ Pasidžiaukite, kad jis jau didelis ir gali brolį išmokyti daug gražių dalykų, pvz., skaityti knygas, dėlioti dėliones, žaisti su kamuoliu ir t. t. Broliai turės kuo užsiimti ir abu bus patenkinti, jausdamiesi svarbūs, reikalingi ir mylimi.

Taigi tėvai turėtų būti kritiški sau ir savo vaikams, stebėti vaikų elgesį, pamokyti gražaus elgesio, gražų elgesį paskatinti.

O štai dar radau filmuką ta tema:

Kaip jums tokia situacija?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *