Būti tėvais
komentarai 4

Jau dirbu (tarkim)

gyventi skanu

Kaupiuosi darbadieniui, penktai kelionei į Kauną – keli darbiniai susirinkimai. Taip, pagaliau turiu užduočių! 🙂 Viskas prasidėjo gana juokingai.

Paskutinę senųjų metų dieną, kai biure šmirinėjo vos keli žmonės ir tai kiekvienas pabuvo tik po kelias valandas, šiaip ne taip patekusi į biurą (8 val. nebuvo administratorės, kuri mane vis įleidžia, o ir apskritai koridoriuose – tamsu), iš kolegų girdėjau vien tik raginimus šiaušti namo. Vadovai visai nepasirodė, tad nebuvo nei kas paleidžia, nei kas laiko. Sulaukiau pietų ir išėjau.

Prieš išeinant dar spėjau visiems išsiųsti laišką – kvietimą į mano parengtą pranešimą apie veiksmingą komunikaciją Facebook`e. Sukaupiau nemažai žinių, norėjosi pasidalinti ir padėti kokybiškiau rodyti įmonę socialiniuose tinkluose.

Nedrąsiai laukiau atsiliepimų į šį laišką, tačiau netrukus po švenčių gavau šūsnį „Taip, ateisiu“, sužinojau, kad viena iš vadovių visam savo padaliniui liepė žūtbūt dalyvauti. Nurimau, pakeičiau rezervuotą mažą kambarėlį į didžiąją salę ir ėmiau ruoštis.

Prezentacija buvo numatyta sausio 9 d. Likus pusvalandžiui iki jos pradžios pas mane užsuko personalo vadovė, kviesdama pasikalbėti. „Oi, prisidirbau su savo iniciatyvom“, pagalvojau. Sutarėm susitikti po pietų ir išėjau prezentuoti.

Šaunu matyti pilną salę kolegų, deja, nė vieno nebuvo iš tų, kurie ką nors veikia įmonės Facebook puslapiuose. Tai gal išvis daro kokia nors agentūra, dabar galvoju. Tačiau daro, deja, prastai…

Labai norėjau publiką nufotografuoti, bet nedrįsau. Galima būtų buvę panaudoti įmonės vidinėse naujienose. Prezentacija visiems patiko, pasirodė naudinga, keli užsiprašė gauti el. paštu, o Kauno komanda pasikvietė atvykti pas juos. Tada tai atrodė visai nerealu, nes tuoj pat eisiu į pokalbį su personaliste, mane pagaliau atleis ir galėsiu eit sau konsultuot apie Facebook`ą už pinigus. (Dėl paskutinio punkto juokauju.)

Galvojau, kad atleis, nes visi naujos pozicijos pasiūlymai taip ir nuplaukė, o atėjo nauji metai, taigi ir naujas biudžetas, ir turbūt jau turės pakankamai lėšų išeitinei (anksčiau lėšų stygius suplanuotame biudžete įvardytas kaip viena iš priežasčių). Iš naujo susiskaičiavau, kas man priklauso, apgalvojau visus galimus pabaigos variantus ir susitikome.

Nustebau, kad ji neatsinešė jokio popieriaus. Ir vėl mėgins užkalbėti dantį? Pasisodino mane ir trumpai susakė, kad yra darbo tokiam ir tokiam skyriuje, to skyriaus viršininkas su manim susitiks rytoj 8 val. ir viską papasakos. Pareiginiai ir visa kita bus sutvarkyta kada nors, bet delsti negalima, nes darbai nelaukia. Pasveikinau aš ją su pilvuku (po mėnesio išeina į dekretą!) ir ta smagia gaida išsiskyrėm.

Svarsčiau, kad įdomu bus įsitraukti į veiklą, malonu jaustis reikalinga, smagu, jei galėsiu prisidėti prie geresnių įmonės rezultatų, tačiau dirbti ir gauti atlyginimą – ne tas pats, kas nedirbti ir gauti tą patį atlyginimą. Ar užteks laiko viskam? Kaip sužongliruoti visais įsipareigojimais?

Artimiausią pirmadienį jau lėkiau su kolegomis į Kauną, į susirinkimą savo naujojo skyriaus, kuriam, deja, nepriklausau, nes formaliai vis dar dirbu šiuo metu neegzistuojančiame padalinyje. (Padėtis labai juokinga iš tikro, nes jei reiktų rašyti prašymą atostogoms, neįsivaizduoju, kam turėčiau jį adresuoti ir su kuo derinti.) Tuo pačiu paprašiau, kad kauniškiai susiorganizuotų salę, jei nori Facebook pranešimo. Tą jie ir padarė, o atsidėkodami padovanojo firminį bloknotą ir tušinuką. Taip įgijau šiuo metu bene aktyviausiai naudojamas darbo priemones. Kitą kartą Kauno kolegos įteikė savo kabineto, kuriame glaudžiuosi, raktą. Ir vėl komiška situacija, nes į Kauno biurą, kurio reikia kartkartėm, galiu įeiti be problemų ir net turiu nuosavą kabineto raktą, o į Vilniaus biurą, kuriame darbuojuos kasdien, įeiti galiu tik jei kas nors įleidžia, o raktu dalinuosi su valytoja (yra tokia raktų dėžutė, iš kurios gali pasiimti, ko reikia).

Tik aną savaitę nutaikiusi progą užklausiau personalistės, gal jau galėčiau turėti biuro durų kortelę. Ir penktadienį man ją atnešė! Buvau išsišiepus ligi ausų, nes irgi jau maniau, kad nuplauks tas reikalas. Tiesa, kadangi tas korteles teikia už ūkį atsakingas žmogus, tikėjausi jo užklausti ir dėl kabineto rakto. Bet jis užsuko kalbėdamas telefonu, laikydamas dar kažkokius popierius, šiaip taip ištiesė man kortelę, tiek jį ir temačiau. Vis dėlto smagu turėti įėjimo kortelę. Vien dėl to, kad nereikės varginti administratorės ir kitų. Ir net, kaip su kolege juokavom, galėsiu ateiti padirbėti sekmadieniais :)))

(Vat kiek nedaug reikia žmogui iki laimės: tris mėnesius pralaikei „ant durniaus“ ir paskui jau viskas džiugina.)

Beje, dėl Kalėdų. Tą patį vakarą, kai liūdnai aprašiau Kalėdas darbe, buvo surengtas siurprizas – „Virtuvės mitų griovėjų“ kulinarinis šou. Kadangi jau susikrovus daiktus ir apsirengus žengiau pro kabineto duris, nelikau, bet sunkiai prasibroviau prie biuro durų, nes vestibiulis buvo tirštas kolegų. Manau, linksmai praėjo.

Visai prieš pat Kalėdas atsirado ir po kelis saldainius kojinėse. Galbūt kolegos, kuriuos asmeniškai pasveikinau, atsidėkojo, bet šiaip prieš šventes visi rūpestingais veidais buvo panirę į kompiuterius ir stengėsi spėti įvykdyti ar pranokti metų planus.

Tarpušvenčiu daug kas ilsėjosi, bet buvo surengtas kalėdinių kepinių konkursas, kad žmonės vis dėlto turėtų motyvacijos ateit į darbą. Gudru, ar ne? 🙂 Iš pradžių žiūrėjau į šį konkursą skeptiškai, bet iš tiesų tai buvo smagiausias įvykis darbe, nuo tada, kai čia grįžau. Konkurse dalyvavo bent trečdalis tą dieną dirbusių žmonių, apie pusė jų – vyriškiai. Ragavom partnerių atneštus tortus ir pačių keptus keksiukus, pyragus, sausainius. Be konkurencijos laimėjo vieno vaikino kepti sūriai ir namuose marinuotos alyvuogės. Renginukas buvo tikrai vykęs: idėjinis, nuoširdus, net ir generalinis smagiai įsipaišė.

Sausio 11 d. ėjom į teatrą. Tai buvo dviejų panašių skyrių kalėdinis vakarėlis su spektakliu, iškiliausių komandos narių apdovanojimais ir kukliomis vaišėmis. Mane ten irgi prijungė. Atnaujinau draugystę su senu kolega – smagiai paplepėjom apie įmonę, vaikus, verslus, pakrizenom su naujais kolegomis.

Iš Kalėdų liko tik viena nuoskauda – negavau kalėdinės dovanos, kokią gavo kiekvienas darbuotojas. Rytoj keliausiu į Kauną su direktore, paklausiu, kur paklydo man skirtasis egzempliorius.

Manau, kad tai jau paskutinis įrašas apie grįžimą į darbą. Štai visa istorija:

Grįžimo į darbą odisėja (2012-10-01)

Antroji diena darbe (2012-10-02)

Trečioji diena darbe (2012-10-03)

Ketvirtoji diena darbe (2012-10-04)

Penktoji diena darbe (2012-10-05)

Antra savaitė darbe (2012-10-14)

Naujienos iš darbo fronto (2012-10-25)

Šeštoji – pokyčių darbe savaitė (2012-11-12)

Kalėdos darbe (2012-12-18)

4 Comments

  1. Pingback: Kalėdos darbe | Dirbu Mama

  2. Pingback: Antroji diena darbe | Dirbu Mama

  3. Pingback: Antra savaitė darbe | Dirbu Mama

  4. Pingback: Naujienos iš darbo fronto | Dirbu Mama

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *