Akimirkos
comment 1

Būsiu meistras

Literatų gatvė Vilnius

Aną mėnesį dr. Austėjos įrašas apie profiliavimą sukėlė diskusiją apie ruošimą profesijai: viskas taip greitai keičiasi, kad kol išmokstama kažkokia profesija, ji tampa nebereikalinga, o tuo tarpu atsiranda dar bent kelios visiškai naujos – tam tikra prasme, mūsų (ir ne tik mūsų, manau) švietimas yra orientuotas į praeitį.

Su šia tema yra susijęs vienas labai šiais laikais kvailas klausimas: „Kuo būsi užaugęs?” Kaip galima vaiko klaust šito, kad jis net nežino, kokių gyvenime užsiėmimų esama (net ir tėvai žino turbūt tik mažą dalį tos įvairovės), o ką jau kalbėti apie tai, kokių užsiėmimų bus, kai tie vaikai užaugs! Net kai aš buvau maža, kas būtų pagalvojęs apie rinkodarą, lazerius ar kokią japonų kalbą, o ką jau kalbėt apie mūsų vaikų ateitį…

Džiaugiuos, kad mano vaikų nieks tokių klausimų neklausinėja, o ir mes patys kol kas tik stebime polinkius ir tik tyliai svarstome, kuria linkme jie galėtų pasukti. Šiandien su Žiogučiu nejučia užkabinom šį klausimą.

Ėjom Literatų gatve ir apžiūrėjom keletą „inkliuzų”. Įdomus jam pasirodė darbas „Rašytojams” – tarsi knyga, stovinti lentynoje, taip stovinti, kad norisi imti ir atsiversti, nes galbūt tuoj iškris. Skaitau:

– Skirta esamiems ir būsimiems rašytojams. Gal ir tau, gal tu būsi rašytojas?

– Ne, aš būsiu meistras, – užtikrintai atsako Žiogutis.

– O ką tu meistrausi? Ką mokėsi meistriškai daryt?

– Dar nežinau.

Bingo! Visai galimas daiktas, kad dar neatsirado tokia profesija, iš kurios mano vaikas duoną valgys, ir jis galbūt taip pat tą nujaučia, bet yra pasiryžęs būti savo srities profesionalas. Tai be galo džiugina.

Nuotrauka iš rasytojai.lt

1 Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *