Amerikos komikas Louis C. K. dėsto rimtus dalykus: ekranai „nuodija“ žmones, ypač vaikus.

Ateina vaikas ir verkšlena: „visi turi telefonus, tik aš ne“. Tai ir gerai, kad neturi, būk protingesnis. Vien dėl to, kad kiti kvaili, neturi būti ir tu kvailas. Būk pavyzdžiu kitiems!

Ekranai skurdina žmones. Kalbėdamiesi jie nebežiūri į pašnekovą ir dėl to nelavina empatijos. Kai žiūri žmogui į akis, negali ramiai pasakyti „Tu storas“. Pamatysi jo veidą ir suprasi, kaip tai nemalonu. Tačiau visai kitaip yra tą patį parašyti ir palikti. Aplanko jausmas „Mmm, visai smagu!“.

Vaikai yra pikti, bet ne šiaip sau, ne tyčia, jie tiesiog nori išbandyti savo žodžių ir veiksmų galią. Ir ją pamato, kai bendrauja su pašnekovu gyvai. Tačiau jeigu žmogaus nemato, o bendrauja tik su ekranu, nebėra galimybės tą galią suprasti. Todėl mokykloje ir namie įsileisdami vis daugiau ekranų rizikuojame užauginti kartą sociopatų, kurie ne tik nesupranta, kaip jų žodžiai ir veiksmai veikia kitus, bet ir mėgaujasi kitiems sukeldami skausmą. Empatiją galima išugdyti tik bendraujant akis į akį.

Žmonės bijo tuštumos, bijo pabūti sekundę vieni, todėl tuoj pat griebiasi telefono. Būti vienam atrodo siaubingai liūdna, taip liūdna, kad net verčiau parašyti žinutę vairuojant…

Taip pat žmonės elgiasi su vaikais: bijo vaiko nuobodulio, liūdesio ar skausmo ir „užkiša“ jį telefonu ar planšete. Tačiau realybė tokia – gyvenimas įvairus, su įvairiausiais jausmais. Mes susierzinam, nirštam, bijome, pasijuntam vieniši – visaip būna. Ir nereikia to atimti iš vaikų, nes tik išgyvendamas kiekvieną jausmą nuo pradžių iki galo vaikas gali išmokti su juo tvarkytis. Kai tokiomis akimirkomis pakišame jam ekraną, atimame galimybę pažinti save ir mokytis susitvardyti, pamąstyti, atimame galimybę turėti tikrus jausmus ir tikrą gyvenimą, įvairų gyvenimą.

„Pabūkim liūdni, pajuskim kaip liūdesys it koks vilkikas rėžiasi į mus. Ir paverkim. Išgyventi liūdesį yra laimė, nes tada pasigamina antikūniai ir jie tiesiog užplūsta didžiuliu džiaugsmu. Esmė ta, kad pajutę mažą liūdesėlį, mes tuoj pat jį nuslopiname telefonu, todėl niekada nesijaučiame nei labai liūdni, nei labai laimingi. Tiesiog būname patenkinti savo pirkiniu, o paskui numirštame.“ Louis C. K.

Ir ši mintis ne nauja. Žmonės yra išskirtiniai, nes turi jausmus. Tai ir leiskime tiems jausmams pasireikšti, o ne slopinkime juos vaistais, persivalgymu ar ekranais. Reikia pasiryžti stovėti ramiai ir tegu trenkiasi tie jausmai it vilkikas. Bet tikriausiai dėl to ir duodame neramiems vaikams telefoną, kad bijome, jog juos tas vilkikas nublokš. Lygiai taip pat, kaip bijome, kad nenusibrozdintų kelio, nelįstų prie ugnies ar nebūtų atstumti draugo. Nes mums vaiko nelaimės kelia nežmonišką skausmą. Bet tik šitaip pasigamina antikūniai.

Louis C. K. interviu ir Teacher Tom komentarai. Laisvas vertimas.