Labai smagu atrast Laimos iš Mamukyno tekstą, kaip jie skaitė V. V. Landsbergio „Rudnosiuko istorijas” ir perėjo prie D. Šukio „Vištos…”, nes tą patį vakarą mes su vaikais taip pat baigėme „Rudnosiuko istorijas”, bet skaitymui laiko dar buvo likę, tad vyresnėlis paprašė dar ko nors juokingo.

Nu kas gi čia dar pas mus juokingo? Ir trumpo? Nes ne kažin kiek jau ir spėsim iki akys ims merktis. O taigi D. Šukio „Linksmojo tvarto nutikimai”! Ir tą vakarą mes būtent skaitėm apie vištą, kaip ir Laima 🙂

Nežinau, kuri iš šių knygelių buvo pirmoji, bet pradėti galima nuo bet kurios, nes veikėjai apipasakojami abiejose. Visi jie turi baisiai keistus vardus ir beveik visi iš P: Pelenona, Petrikis, Peletrūnija… Atsimint iš pradžių sunku, tačiau juk vaikų knygos skaitomos ne po vieną kartą, ar ne? 🙂

Čia kartais daug teksto,

kartais mažai,

o kartais ir visai nėra.

Tačiau kiekvienas puslapis pilnas veiksmo, o šaržuoti piešiniai taip ir prašosi perkeliami į animaciją. Iš tiesų iš „Linksmojo tvarto” išeitų puikus animacinis serialas, galintis konkuruoti su Aviuku Šonu: nėra jokios ypatingos didaktikos, tačiau labai smalsu, kas čia dar gali nutikti.

Įdomu tai, kad šiose dviejose istorijose, net jei jos skirtos konkrečiai vištai ar konkrečiai ežiui, nėra išskirtas vienas pagrindinis veikėjas. Kiekvienas jų yra svarbus pasakojimui ir lemia jo eigą. Be to, kiekvienas veikėjas labai savitas ir todėl jų poelgiai ne atsitiktiniai, bet nulemti jų prigimties ar būdo. Tarkim, paršas Polinezijus. Kad ir kiek jis būtų išsilavinęs ir kultūringas, galiausiai kur nors vis tiek ima ir pakiaulina tiesiogine ar perkeltine prasme.

Kai žiūrinėjome šias knygeles Tikra knyga knygynėlyje, man sakė, kad mamai jos (pa)tiks net labiau nei vaikams. Ir iš tiesų tai yra tokios vaikiškos knygos, kurios skirtos ir suaugusiems, kad ir ką apie savo auditoriją mąstė autorius.

Laimai patiko „nevtemčikas” ežys Dradas, o man smagiausias personažas – katinas Pincius. Baisiai šiuolaikiškas – vegetaras 🙂 Ir ne tik kad pats neėda nieko, išskyrus žolę, tai dar ir žvejų sugautas žuvis paleidinėja ir kitaip jiems trukdo. Tik karvės palikto pieno palaka. O šiaip mielai draugams padeda, net į tokias misijas „Neįmanoma”, kaip surasti sodyboj bananų, iš draugiškumo leidžiasi. Tačiau draugiškumui kartais sukliudo kas kita:

Pincius užjausdamas nelaimingą ežiuką norėjo apkabinti, bet… susilaikė.

Žodžiu, linksmai apie pasaulio įvairovę ir kaip mes visi, kad ir kokie skirtingi bebūtume, reikalingi vienas kitam.