Būti tėvais
Leave a comment

Kad vaikai užaugtų žmonėmis, o ne pabaisomis

Vaikystė – tai vieta, kur miršta bendravimas. Kalbu apie emocinį bendravimą.

Kodėl jis miršta vaikystėje? Todėl, kad mūsų kultūroje tėvai mano, kad vaikų emocijų raišką reikia slopinti ar sušvelninti. Tą matome iš įprastų šiuolaikiniams tėvams frazių, pvz., „Jeigu tuoj pat neužsičiaupsi, tuoj parodysiu, dėl ko žliumbti“, „Jei nesiliausi, eisi į savo kambarį“, „Nedaryk taip“, „Baik“, „Kas taip daro“… Visi šie negatyvūs, anti-jausminiai tėvų žodžiai nebeleidžia vaikams su mumis bendrauti, kurti su mumis santykio.

Jeigu žmonės sako, kad jiems sunku nuoširdžiai bendrauti, suvokti, ką jaučia kiti žmonės, tai tik dėl to, kad ta jų smegenų, savasties, sielos dalis buvo numalšinta, uždusinta, išguita. Dėl to dabar šiuolaikinė psichoterapija ir psichologija eina tokiu keliu. Tai iš principo – verslas, kuris padeda žmonėms iš naujo save atrasti. Nes vaikai nepasakys, kaip su jais bendrauti. Nes jų pirminiai bendravimo būdai – emocinis bendravimas, santykio su kitu žmogum kūrimas – buvo sunaikinti.

Mums reikia liautis smerkti, „brokuoti“ vaikų emocijas. Mes turime išsiugdyti įprotį kurti santykį, leisti jiems jausti, pykti, pratrūkti. Tik per tokią emocijų raišką ir komunikaciją jie išmoksta save suprasti ir tampa visapusiški, anot Jungo, galintys save aktualizuoti. Tai – pamatas dorai, kilniai, humaniškai asmenybei. Tai kelias į humaniškumą. Ir čia, mano nuomone, yra visų mūsų pasaulio bėdų ištakos.

Šaudymai mokyklose,  patyčios, neapykanta konkrečios grupės žmonėms ir net visa kontroliuojanti valdžia – tai emocinio bendravimo su aplinkiniais žmonėmis stygiaus tiesioginis rezultatas. Jeigu vėl imsime kurti santykius, atrasti save ir išmoksime suprasti, „perskaityti“ kitus žmones, tai galėsime iš tiesų bendrauti, nuoširdžiai bendrauti.

Turime leisti vaikams iki galo išreikšti savo jausmus ir tos išraiškos neriboti. Tėvystė turi keistis. Turime tapti jausmingesne visuomene, turime turėti daugiau meilės. Mes pakeisime pasaulį.

* * *

Instrukcija, kaip vaiką paversti pabaisa

1 žingsnis, auklėjimas: sunaikinkite vaiko emocinį pasaulį kultūriškai priimtinu šiurkščiu elgesiu: muškit vaiką, verskit jūsų klausyti, kad vaikas pažintų tik baimę ir apmaudą.

2 žingsnis, švietimas: įtraukite vaiką į švietimo sistemas, kurios iškelia paklusnumą ir autoritarizmą virš mokymosi, kūrybiškumo ir individualumo. Dar įdiekite bandos jausmą ir pasiaukojantį nacionalizmą. Nulipdykite iš vaiko gerą, dorą pilietį.

3 žingsnis, darbo jėga: dabar žmogus jau pasirengęs tapti darbo jėga, kur jo pinigai bus pavogti grobuoniškos mokesčių sistemos, nesusimąstant apie to legitimumą, nes žmogus visiškai tarnaus sistemai.

4 žingsnis, karas: kadangi žmogus jau visiškai indokrinuotas ir emociškai šaltas, jis gali užsirašyti į kitų žmonių žudikus, negalvodamas apie tokio elgesio etiškumą ar emocinį poveikį. Visas švietimas ir auklėjimas jau parengė žmogų tokiai pareigai. Jo gyvenimas dabar visiškai priklauso nuo valstybės ir jos aparato. Jo sielą užgožia klaidingas manymas, kad jis kovoja dėl laisvės. Per tai pereina kiekviena šalis ar gentis, kai kurios tame turi mažiau laisvės, bet kiekvienas žudynių aktas yra dangstomas laisvės šūkiais, religija, bendru priešu ar kitokia manija. Tai bendra psichozė.

5 žingsnis, dvasinė kančia: jeigu žmogus grįžo iš karo, jo žiaurūs poelgiai ir patirtys grįžta kaip potrauminio streso sutrikimas. Paprasčiausiai taip emociškai šaltas žmogus reaguoja į baimę ir žvėriškumą. Metaforiškai – tai tam tikra bausmė už bendrininkavimą su blogiu, vykdytą smurtą. Tokią kainą vargšės sielos moka už pasitikėjimą kenkėjiška kultūra, kuri juos moko „tikrųjų vertybių“.

6 žingsnis, užburtas ratas: jeigu žmogus išgyveno ir susilaukė vaikų, akultūracija ir indoktrinacija tęsiasi toliau, užsisuka socialinio pragaro ir prakeiksmo ratas.

Šią instrukciją reikia sudeginti.

Visi turime stengtis pakeisti tokią kultūrą ir mentalitetą. Manau, kad tokie pokyčiai prasideda tėvystėje. Tėvai turi būti švelnesni savo vaikams, gyventi vadovaudamiesi taikiosios tėvystės principais. Neturėtume matyti tiek blogio ir destrukcijos. Neturėtume jaunimo dresuoti smurtui ir neapykantai. Paversti vaikus pabaisomis neturi jokios prasmės. Laikas nutraukti šį ratą.

* * *

Sterling Luxan – psichologas-anarchistas. Baigė psichologiją universitete, dabar rašo straipsnius, asistuoja tyrimuose, užsiima psichologinėmis konsultacijomis. Be psichologijos, dar domisi filosofija, biologija, anarchizmu, ekonomika ir neuromokslu.

Šaltinis: https://psychologic-anarchist.com

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.