Atrodytų, kodėl kūdikis neturėtų būti visada laimingas? Mama paprastai šalia, valgyt paduodama, aprengtas tinkamai – jokių rūpesčių!

Vis dėlto, jei tikrai įsijaustume į kūdikio vaidmenį (čia kūdikiu vadinu tiesiog mažą vaiką, nuo gimimo iki kokių 2-3 metų), pamatytume, kad yra daugybė dalykų, dėl kurių verta pykti ir liūdėti.  Mama nepaima ant rankų (nes tuo metu maišo karštą sriubą), trina drabužio etiketė ar siūlė, ateina alkio jausmas, norisi valgyti ne šito, bet kito, pykina automobilyje, negaliu pasiekti, man neduoda (tėtis savo brangaus telefono), pavargau ir negaliu nurimti ir daugybė kitų, ko kūdikis nepajėgia net pasakyti, o jei ir pajėgia, tai jiems vis tiek nelemta išsipildyti. Tai ar gali kūdikis visuomet būti laimingas? Ar stebina, kad tuomet jis pradeda zirzti, verkti, rėkti, griūti ant žemės ir t. t.? Lyg ir ne.

Tačiau retas pagalvoja apie situaciją iš vaiko perspektyvos. Nes vaiko zirzimas ir rėkimas šauna tiesiai į mūsų emocijas ir išpokši visi loginio proto saugikliai. Toks vaikas mums kelia susierzinimą, nes negalim užbaigti pradėtos veiklos, bejėgiškumo jausmą, nes dvejojam, ką čia toliau daryti, gėdą, jei esam tarp žmonių, nes nesusitvarkom su tėčio ar mamos vaidmeniu, ir… už savo emocijas apkaltinam vaiką. Kitaip sakant, liepiam jam jaustis kitaip, kad mums nekiltų tokių nemalonių jausmų.

Jeigu sakom:

• „ko čia dabar žliumbi”, „nėr čia ko verkt”,
  • tai nuvertinam vaiko jausmus ir problemas, arba parodom jam, kad tik dideli šiame pasaulyje turi galios, o maži ir silpni – nieko verti ir niekam neįdomūs. Kad mama šią minutę manęs nepakėlė, draugas atėmė žaislą ar tėtis nenuperka šito saldainio, vaikui yra tokia pat didelė problema, kaip suaugusiam, kai darbe išjuokė mūsų genialią idėją, įžeidė senas pažįstamas ar neužtenka pinigų norimoms atostogoms. Jei esam linkę nuvertinti kitą (sąmoningai ar nesąmoningai), tai parodo, kad mūsų pačių savivertė yra žema.
• „verkti negražu”, „berniukai neverkia”,
  • tai parodom vaikui, kad vieni jausmai yra geri ir taip turėtume jaustis, o kiti – negeri ir taip jaustis neturėtume. Turbūt esi kažkoks nevykėlis, jei jauti tą netinkamą jausmą. Iš tiesų emocijų negalim sąmoningai reguliuoti, jas patiriame automatiškai, tad visos jos yra „geros“. Turbūt verktume, jei pavogtų piniginę su atlyginimu, išmestų iš darbo ar žūtų augintinis, o kitam suaugusiam tokioj situacijoj nesakytume, kad verkti negražu. Taip pagėdindami vaiką ir vėl nuvertinam jo jausmą ir problemą. Ir jeigu esame linkę verksmą laikyti netinkamu elgesiu, vadinasi, patys jaučiame didelę gėdą, kad kartais susiduriame su sunkumais.
• „baik arba tuoj tau parodysiu”
  • šis grasinimas išduoda, kad vaikystėje mus bausdavo už mūsų poreikius, nuomonę, norus ir jausmus arba nebuvo kam juos išsakyti, todėl dabar mus smarkiai glumina ir siutina toks vaiko elgesys – tiesiog nežinom, neturim patirties, kaip su tuo elgtis, galvojam, kad verksmo, liūdesio, pykčio neturėtų būti, yra nenormalu, kad taip vyksta. Ko gero, ir patys kaip įmanydami vengiam „blogus“ jausmus patirti, kad nepasirodytume skystablauzdžiai ar neužsitrauktume kokios nors bausmės.

Tokiu savo elgesiu išmokinam vaiką „nenormalias“ emocijas slėpti ir jis netrukus grįžęs iš kiemo su mėlyne ar be žaislo ir paklaustas, kas atsitiko, atsakys, „ai, nežinau…“ Nes jis jau žinos, kad jo daiktai, jo problemos ir jis pats – nieko tokio. Verkti, net jei tave skriaudžia, yra negražu ar skystablauzdiška, be to, gali užtraukti papildomą nemalonę, tad tiek to.

Net ir trumpalaikėje perspektyvoje malšindami vaiko jausmą nieko neišlošiame. Jeigu jums diagnozavo baisią ligą ir pravirkote, o draugas sėdi pašonėj ir sako: „nu tai ko čia žliumbi, gi negražu verkt, nustok, ba gausi!“, tai juk tuoj ir nurimot, ar ne? Teisingai, ne. Nes kilo dar didesnė audra visokių „negerų“ jausmų: įtūžis, kad nesupranta, pyktis, kad šneka nesąmones, vienišumas, kad neatjaučia, ir t. t. Ir ši audra visai neveda į giedrą šypseną, kurią tokiais žodžiais stengiamės išspaust iš vaiko.

Tai ką daryti?

Išbūti tuos jausmus.

Pirmiausia, žinoma, pagauti save, kad jau užplūsta emocijos ir tuoj pratrūksim. Tada susikaupt ir pripažint: „aš toks susiparinęs, kad nenoriu girdėt apie jokias kitas problemas“, „man taip gėda, kad „nesusitvarkau“ su vaiku“, „jaučiuosi beviltiškai, nes nežinau, ką tas verksmas reiškia ir ką dabar man daryti“. Tada suvokti, kad vaikas zirzia ir verkia ne tam, kad jus sunervintų, sugėdintų ar pažemintų. Jis taip parodo, kad pats turi problemą ir nepajėgia jos spręsti. Kai tai pavyksta įsisąmoninti, paskutinis žingsnis – padėti vaikui išspręsti tą problemą arba padėti jam „išgedėti“, kad jos išspręsti nepavyks.

Kad ir kaip juokingai  iš pradžių skambėtų, kūdikio zirzimas ir verkimas tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje baigsis greičiau, jeigu jo problema bus pripažinta ir emocija įvardyta: „tau pikta, kad mama dabar negali tavęs paimti“, „tu niršti, kad tėtis nenuperka to saldainio“, „tu pavargai ir nori ramybės“ ir t. t. Taip vaikas jaučiasi matomas, suprastas, svarbus. Taip pat išmoksta suvokti savo jausmus ir su jais tvarkytis. Ir trimetis, užuot visa gerkle rėkęs, puikiausiai gebės ištarti „aš pykstu!“ arba „aš nusiminiau!“. Ir pripažinkim, kad problemą kur kas lengviau spręsti, kai ji įvardyta.

O yra dar vienas būdas „malšinti“ vaiko emocijas – jas užžaisti. Kūdikis pravirko, o jį žaidina, juokina, rodo žaislus. Gal tą akimirką ir pakėlė nuotaiką, bet problema neišspręsta ir ji vėl išlįs arba tas „cirkas“ tiesiog erzins. Taip vaikas ir vėl mokinamas neturėti problemų, nejausti, nes mama ar tėtis nežino, ką su tuo jausmu daryti ir jo bijo.

Ir dar kartais vaikas „cirkinamas“ vien dėl to, kad suaugęs įsitikinęs, jog vaikas negali būti liūdnas, suaugusiojo pareiga visada išlaikyt vaiką laimingu. Bet ne. Kūdikiai – tokie pat žmonės, kaip ir mes, todėl jiems būdinga ištisa nuotaikų ir jausmų paletė. Mūsų pareiga leisti vaikui visus jį užplūstančius jausmus patirti ir įsisąmoninti, taigi pripažinti – kūdikiai nebūtinai visada laimingi.

P. S. Jeigu jums sunku, ar žinote, kad galite paskambinti psichologui?

P. P. S. Šis straipsnis atsirado iš mano patirties ir seminaruose bei knygose pasisemtų žinių ir neturi jokių tiesioginių sąsajų su Tėvų linija.