Dukart buvau patikinta, kad prigludęs prie mamos naujagimis geba pasirūpinti savo išlikimu.
Nebekyla abejonių, kad užgimusį vaikelį būtina uždėti ant motinos pilvo/krūtinės. Tai jau tapo kone visų ligoninių rutina. Tas daroma norint apsėti naujagimio odelę motinos odos mikroflora, kuri leis susidaryti reikiamam imunitetui ir prisitaikyti prie gyvenimo motinos aplinkoje. Tačiau tik nedaugelis akušerių supranta, kad tai kartu ir žindymo startas. Vaikelis uodžia, bando įžvelgti, spiriasi kojom, iriasi rankom, pasiekęs krūtį kiša liežuvį, laižo spenelį, paskui jį įtraukia, ima žįsti ir atsipalaiduoja – pasiekė tikslą.
Taip, tam reikia kelti galvą, šliaužti, ir mamos puikiai žino, kelių mėnesių šie įgūdžiai atsiranda. Taip pat yra įkalta į galvą, kad naujagimis – gležnutis, nepajėgiantis savimi pasirūpinti padarėlis. Tai netiesa. Gebėjimas pažinti pasaulį – pakelti galvą, kad matytum toliau, šliaužti, kad pasiektum įdomų objektą – dar tikrai toli priešaky, bet gebėjimas išgyventi yra nuo pat gimimo ir jis neginčijamas. Tai refleksas.
Berods gyd. M. Odentas yra rašęs apie kiaulių pavyzdį: užgimęs paršiukas ieško motinos spenio pažįsti. Kartais būna, kad jis pasuka ne į pilvo pusę, bet į nugaros. Ūkininkas tokio paršelio neperkelia prie pilvo, bet grąžina atgal prie gimdymo takų. Jis žino, kad jei paršiukas nesusiranda spenio pats, neišgyvens.
Moterų gimdymą ligoninėje dabar vis labiau stengiamasi grąžinti prie biologinės tikrovės: žmonių naujagimiai taip pat prišliaužia prie krūties, patys ją susiranda ir patys pradeda žįsti. Tas yra stebėta ir aprašyta moksliškai, tad galite būti užtikrinta – sveikas vaikas taip ir padarys.
Ką pasieksime, jei suteiksime naujagimiui savarankiškumo? Jis išpildys savo biologinį planą ir todėl bus tikras tuo, kaip maitintis, kad gyventų ir augtų toliau. Mamai nereikės sukti galvos dėl instrukcijų, kaip paduoti krūtį. Vėliau nereiks ieškoti tinkamos padėties, jei skauda susiūtą tarpvietę ar cezario pjūvio vietą, nes biologiškai natūralią, todėl bene patogiausią pozą, bus jau išbandžiusi. Mama bus tikra, kad geba pasirūpinti savo vaikučiu ir kad nėra kliūčių jam sėkmingai augti. Mamos organizmas gaus aiškią žinutę, kad reikia gaminti pieną. Manyčiau, tai labai stiprūs argumentai.
Ką reikia daryti? Tikėti Gamta. Jei protas stipresnis už intuiciją, paskaityti straipsnių, pažiūrėti video apie 9 žingsnelius. Prieš gimdymą susitarti su akušere, kad užgimusio vaikelio neskubins žįsti, kad netrukdys jo prausimu, matavimu ir kitais rutininiais dalykais. Atsipalaiduoti ir turėti kantrybės.
Kai pagimdžiau sūnų, akušerė pasišaipė, kokia tai nesąmonė, kūdikiai patys krūties nesusiranda, mes per daug filmukų prisižiūrėję. Sulig tais žodžiais suspaudė man krūtį, kad ištrykštų priešpienio, „užmovė” ant jos vaiką ir pasidžiaugė savo darbo rezultatais – va, sėkmingai žinda. Ir man, ir vaikui tas buvo labai netikėta, likom sutrikę. Kai jis susipratęs kiek pažindo iš tos krūties ir paleido, aš jį paraginau pereiti prie kitos. Akušerė jau buvo išėjusi popierių tvarkyti. Jis atšliaužė, kišo lūpas, lyžtelėjo spenelį vieną kartą, kitą, bandė sučiuopti, bet pataikė čiulpti savo rangą, galop kilstelėjo galvą, apsižiojo spenelį ir ėmė gražiausiai sau žįsti. Žindo ilgai, niekieno netrukdomas, gal pusvalandį, o gal ir ilgiau. Tik daug vėliau sugrįžusi akušerė jį matavo, rengė ir perkėlė mus į palatą.
Kai pagimdžiau dukrytę, akušerė kantriai stovėjo nuošaly. Mažoji šliaužė, ieškojo, jau lyg paims, bet šast į kitą pusę galvą ir vėl iš naujo. Aš ją kalbinau, glosčiau, drąsinau, laikiau ranką prie pėdutės, kad galėtų spirtis. Ji labai nepyko. Inkštė, ropštėsi, kėlė galvą, kišo lūpas ir po kurio laiko jai pavyko. Tik paskui pagimdžiau placentą, nukirpo jau visai baltą virkštelę ir tik dar vėliau dukrytę matavo ir rengė, kol apžiūrėjo ir siuvo mane.
Taip keliskart sau patvirtinau, kad kai viskas gerai, užtenka pasitikėti Gamta. Nieko nereikia skubinti, kas turi įvykti, vis tiek įvyks.
Pasaulinės žindymo savaitės proga siunčiu šią žinią jums. Dalinuosi patirtimi, kad galėtumėte sėkmingai žindyti. Pasikliaukite Gamta, pasitikėkite savimi ir savo vaikeliu – jis mažutis, bet viską moka ir gali.