Pas mus kitokia Rugsėjo 1-oji, nauji iššūkiai kaip pradėjus pirmą klasę. Nes mes pradedam… namų mokymą.
Homeschoolingu pradėjau domėtis maždaug prieš 6-7 metus, kai artėjo metas išleisti pirmagimį į pirmą klasę. Mačiau, kad egzistuojantys vadovėliai jam bus neįdomūs – jis jau puikiai skaitė ir gerai skaičiavo. Bijojau, kad išeis į didelę įstaigą ir jam, jautriam ir empatiškam vaikui, ji kels didelį nerimą. Kaupiau įvairią mokymosi medžiagą, bet kadangi legalių ir paprastų būdų mokytis namuose Lietuvoje tada nebuvo, tai ir palikau šią mintį kažkur paraleliniame pasaulyje.
Kol kiti slėpėsi ir gyveno savaip, dar kiti kovojo, aš, paklusni ir baugi sistemos auklėtinė, tik iš šono stebėjau, atsargiai domėjausi. Ir staiga – o, Dievai – tiems žmonėms pavyko! Valdžia ėmė ir leido mokytis nebūtinai mokykloje! Netikėjau, kad savo vaikų mokykliniame amžiuje to sulauksiu, tad daugelis praktinių mokymosi namuose aspektų man vis dar neaiškūs. Tačiau mintis kažkaip reorganizuoti sūnaus mokymąsi neapleido, o karantino metu išvis šovė į aukštumas, tad ėmiau skaityti vienur, domėtis kitur, kalbinti homeschoolingu užsiimančius žmones ir štai mes čia.
Sūnus lankė valstybinę progimnaziją, baigė 5 klases. Mokykla gera, tačiau, mano nuomone, klasės yra gerokai per didelės, per dideli vienam mokytojui tenkantys srautai. Jau pradinėse klasėse mokytojai buvo sunku sužiūrėti ir įsigilinti į 30, o dalykininkams, pro kuriuos praeina šimtai…
Mūsų pirmagimis turi lyderio savybių, bet pirmiausia yra linkęs pajusti aplinką ir prisitaikyti, pamėgdžioti kitus. Taip pradinėse klasėse išmoko mušti nepažįstamus vaikus visai be jokios aiškios priežasties, užgaulioti tuos, kurie jam nepatinka, o nuo didelio žmonių kiekio, triukšmo labai išvargdavo. Pradėjęs penktą klasę jis išsirinko paskutinį suolą ir padaužų šaiką. Kai kuriose pamokose mokytojos imdavo viršų, tai mokydavosi, kiek pajėgia, kitose padaužos imdavo viršų, tai trukdydavo pamokai, geriausiu atveju – absoliučiai nieko neveikdavo, prasėdėdavo prie tuščio suolo…
Tai yra kitas mane pjaunantis dalykas valstybinėje mokykloje – laiko zulinimo sistema. Pratempti pamoką, pratempti dieną, pratempti metus, dvylika metų… Kokia nors ekskursija – valio, nes nebus pamokų. Kokia nors mokytoja susirgo, kažkas ją vaduoja, bet gali ateiti vos kelioms minutėms į pamoką, tai klasėje triukšmas, nesąmonės, geriausiu atveju – paleistas žiūrėti filmas, bet vis tiek visi turi būti klasėje, negali pareiti namo ir ramiai sau ruošti namų darbus…
Mažas efektyvumas. Dėl aukščiau minėtų priežasčių mokytojos nepajėgia visų vaikų įtraukti į pamoką. Dažnai sėdėdavom su sūnum namuose, kad pereitume visus dalykus, kas buvo klasėje – jis paprastai vos pusę žodžio iš tų temų būdavo girdėjęs. Kitaip sakant, pusę dienos atsėdėjęs mokykloje, jis grįždavo tuščia galva ir tada mokydavomės viską namuose.
Karantino metu problemos dar labiau atsiskleidė. Pamokos retai būdavo on-line, nes mokytojos gavo nurodymą neperkrauti vaikų, tačiau taip ir nežinojo, kuri kiek “krauna”, tai neperkrauti stengėsi vos ne kiekviena. Ir toliau nebūdavo reikalaujama dalyvauti pamokoje. On-line vaikai jungdavosi be kamerų ir veikdavo, kas ką išmano, fone kalbant mokytojai. Didžiuma užduočių būdavo klausimai iš mokytojos atsiųsto ppt arba nurodyto vadovėlio puslapio uždaviniai. Tačiau juos buvo reikalaujama atsiskaityti tam tikru metu. Ir mes prižiūrėjom, kad atsiskaitytų tinkamai, padėdavom perprasti temą. Taip sūnus pagaliau įsivažiavo į mokymąsi, ėmė labiau gilintis į mokomuosius dalykus, aktyviau atsiskaitinėti, pats gana neblogai valdyti laiką.
Karts nuo karto pasikalbėdavome svarstydami, ar toliau mokytis namuose (viena sūnaus klasiokė mokėsi namuose ir aš buvau pasišovusi sužinoti, kaip jie tai daro), ar ieškoti mokyklos su mažesnėmis klasėmis. Ir štai priėmė naują tvarką! Man šis pokytis buvo smarkiai per staigus.
Reikėjo per mėnesį apsispręsti, staigiai įsigilinti į bendrąsias programas, staigiai susiplanuoti mokymosi turinį ir jo išpildymą – to reikalavo prašymo mokytis namuose forma. Po truputį ėmė skelbtis mokyklos, remiančios ugdymą šeimoje. Buvo suorganizuoti tų mokyklų prisistatymai ir kiekviena papasakojo, kaip įsivaizduoja prisidėti prie šeimos homeschoolingo. Savivaldybės paskelbė sąrašus, kurios valstybinės mokyklos teiktų namų mokymą.
Ugdymo šeimoje formų yra įvairiausių. Pasinagrinėjus supratau, kad mano sielai artimiausias modelis – kad vaikas kažkiek eitų į mokyklą (į tam tikrų dalykų pamokas, ko gero), o dalį laiko mokytųsi namuose, savarankiškai, su tėvais ar būrelių ir edukacijų forma. Pagal dabartinę tvarką reikia sekti bendrąsias programas, tad nuo mokyklos baisiai toli ir nepabėgsi. Tačiau vis tik realiai įgyvendinamų ugdymo šeimoje formų atsirado įvairiausių: nuo visiško nuotolinio mokymosi iki visiško unikalaus šeimos udgymo plano su keliais mokykliniais atsiskaitymais per metus. Mes pasirinkome bendradarbiauti su Širvintų “Tėkmės” mokykla. Jie papirko savo išmanymu, apgalvojimu, kaip ką daryti, ir dideliu nuoširdumu be jokios pompastikos ir užriestų nosių “kokie mes faini”. Mokykla mums suteiks prieigą prie anglų, lietuvių ir matematikos mokymosi platformos internete, o kitus mokomuosius dalykus organizuosime mes, tėvai, kartu su mokyklos mokytojais. Visa tai koordinuos mokyklos paskirtas mentorius, nuolat bendrausiantis su mūsų sūnumi. Visas mokymasis labiausiai orientuotas į esmines gyvenimiškas kompetencijas kaip komunikacija, laiko planavimas, mokėjimas mokytis ir pan.
Lietuvoje veikia Ugdymo šeimoje asociacija, bruzda įvairių susitikimų, stovyklų ir t. t. Per vieną tokių renginių susipažinome su saujele šeimų, ugdančių vaikus namuose. Labai įdomu, kad kiekvienos istorija vis kitokia, todėl ir ugdymosi modeliai bei keliami tikslai skirtingi. Pasijutau tarp bendraminčių, besistengiančių organizuoti savo vaikams visavertį ugdymąsi be visokių bereikalingų, trukdančių ar žalojančių balastų, ko pilna mūsų standartinė mokykla. Dar išklausiau daugybės idėjų tarptautinėje homeschoolingo konferencijoje. Taip atėjo džiaugsmas, kad žengiau teisingą žingsnį, einam teisinga kryptimi.
