Akimirkos, Būti tėvais, Vaikas auga
Leave a comment

Senuosius metus palydint

2020-ieji išties buvo ištisi linksmieji kalneliai. Kažin, ar tikrai kitokie, ar tiesiog labiau apmąstyti ir daugiau visko atskleidę, kai didelę laiko dalį praleidai tik su savimi ir savo namiškiais.

Laukdami Naujųjų mes duodame vaikams pildyti metų anketą: koks tavo geriausias draugas, ko šįmet išmokai ir t. t. Vyras įkalbino ir mus, suaugusius užpildyti. Pamenu, rašiau, kad kitais metais norėčiau daugiau laiko skirti šeimai. Kartais tie norai pildosi labai dramatiškai, nes jau nuo kitos dienos daug laiko skyriau antragimiui, kurį paguldė į ligoninę. Paskui buvo tėvelių vakaras pirmagimio mokykloje, kurio metu gali apeiti tau rūpimus vaiko mokytojus ir su jais pasikalbėti. Sužinojau tiek dalykų apie savo vaiką! Iš pradžių labai blogų, o baiginėjantis vakarui – ir labai gerų. Bet supratau, kad labai reikia kažką daryti su jo mokslais. Nelabai jam toje mokykloje. Ėmėm daugiau sėdėti prie jo pamokų, kad nors kažką išmoktų.

Atėjo karantino metas. Teko abiem mokiniams skirti daug dėmesio, kad prisijungtų prie reikiamų pamokų ir padarytų reikiamus namų darbus. Kad ir kiek stengėmės, nepadarytieji liejosi kaip iš gausybės rago. Sėdėjom sykį per naktį – neleidau miegoti, kol nebus viskas baigta. Daug kartų barėmės, daug kartų raudojau pasikūkčiodama. Jaučiausi visiškai beviltiška mama – nesugebu užtikrinti, kad trečiokas ir penktokas atliktų namų darbus, kokį ten varganą matematikos uždavinuką ar lietuvių „įrašykite praleistas raides“. Daug kariavom ir dėl to, kam skirtas kompiuteris ir kad būtina nuo jo atsitraukti.

Kažkur viso to fone – mažieji. Vienam dygo berods aštuoni dantys vienu ypu, tai truko daug daug nemiegotų mėnesių ir ašaringų dienų. O kitas užsiveisė kirmėlių – buvo piktas kaip širšė, o naktį pabudęs žviegdavo nesuprasi ko. Skaičiau, kad taip būna turint spalinukių. Ir sugirdžius vaistus kaip ranka nuėmė.

Abu su vyru dirbom. Laimei, kad darbai nenutrūko. Dar laimei, kad nė vieno darbas nėra pilnos dienos darbas. Bet mano – kontaktinis. Pradžioj iš šeimos trūko supratimo, kad man reikia laiko ne tik kontaktinėms valandoms, bet ir pasiruošimui joms. Paskui kažkaip įsivažiavom. Būdavo tokių pamokų, kai kuris nors iš mažųjų už durų leidžia kakarinę, arba šalia sėdi didysis ir kas septynias sekundes sušnypščia, kad jau atblokuočiau telefoną. Bet visi, esantys kitoj ekrano pusėj, suprato reikalus, visi buvo toj pačioj pekloj, susikalbėjom, išmokom ir gerai.

Labai patiko keli labai atviri pokalbiai su vyru. Per tuos bėgimus su savo darbais ir lakstymus per vaikų būrelius buvom visai nusiritę iki „parnešk pieno“ lygio. O dabar galėjom truputį daugiau įkvėpti ir padiskutuoti apie vyrus ir moteris, apie covid, apie vaikų ateitį, apie skaitytas knygas. Manau, kad tapom artimesni.

Įsiminė pirmųjų kaukių reikalai. Iš pradžių buvo visiškas kosmosas: kokios jos būna, kaip ir kada jas užsimauti/nusimauti, kada jau ji „sugedusi“ ir t. t. Gaudžiau įvairius straipsnius ir schemas. Užsakiau medžiagines kaukes visai šeimai ir tik po to sužinojau, kad mažiems vaikams jų ne tik nereikia, bet net ir negalima. Nesuprantu, kodėl stomatologai ir kiti gydytojai nepasidalino elementariausiomis žiniomis. Juk jiems tos kaukės – kasdienybė. Nesuprantu, kodėl nieks nepakalbino kokio kino ar japono, kurie ištisai su (medžiaginėmis) kaukėmis? Būtų juk irgi pasidalinę naudingais dalykais. Bet ne, vietiniai specai kūrė schemas, kaip atsargiai nusiimti kaukę, tada pirštines, o tada viską sukišti į sandarų maišelį, tą maišelį – į dar vieną maišelį ir į šiukšlių dėžę. Dabar atrodo juokingai. Ir žinote ką? Man tai primena pirmakarčius tėvus. Laukdamiesi ir susilaukę jie gilinasi į sudėtingas, kosmiškai tolimas, nesuvokiamas teorijas, kaip viską teisingai atlikti, kankinasi su vaikučiu dėl visokių „taip reikia“, o įgudę jaučiasi smarkiai pranokę save pačius ir aplinkinius, gatavi kitus mokyti ir dalintis. Su antrąja banga, „antruoju kūdikiu“, jau visai viskas paprasta ir žinoma, į daugelį dalykų nebekreipi dėmesio, nes gal kažkaip ir „reikia“, bet „kaip išeis, taip gerai“. Ir tikiesi, kad tavo antras vaikas bus toks, kaip pirmas. Bet ne, štai su juo visai kiti iššūkiai. Och!

Aš jau nuo rudens nemaloniai laukiau antrojo uždarymo, bet tam laukimui baigiantis susivokiau esanti ant pervargimo ribos nuo abiejų mažių, kurių vienas nori miego, kitas – žaisti, vienas bėga į vieną pusę, o kitas tempia į kitą… Supratau, kad jeigu neišleisiu į darželį, man tiesiog nuvažiuos stogas. Dar šiek tiek delsiau, bet paskui nuėjau į vieną, į kitą, su vyru pasitarėm, abu leist ar vieną, ir jis išėjo, trečiagimis mūsų. Ir dėkui Šimonytei, kad neuždarė darželių, nes iki karantino tebuvo paėjęs vos dvi savaites. Jaučiuosi be galo dėkinga darželio vadovei, kad mus priėmė, ir nors jau praėjo mėnuo, kaip jis eina, ir esu kažkiek atsigavusi, bet net purto nuo minties, kad reiktų visiems namuose būti ir dirbti. Namuose būti su vaikais man patinka, bet du mokyklinukai, du darželinukai ir darbas – tai jau ne mano jėgoms. Visus šiuos metus pavydžiai galvoju apie mamas, kurios tiesiog motinystės atostogose ir, apart pakeisti pampį, paduoti valgyt ir pabimbinėt po lauką, daugiau nelabai kokių rūpesčių turi. Aišku, juokauju. Pati buvau tokiose atostogose ir jos nelabai buvo atostogos, o veikiau emocinis ir psichinis išgręžimas (su džiaugsmo ir laimės pliūpsniais taip pat, žinoma). Bet maži vaikai ir darbas – ne, tai ne mano jėgoms. Oi, kartojuos…

Šįmet taip pat susivokiau, kad netekau samdomo darbo. Vėl dėl motinystės atostogų vėl netekau darbo. Vienąkart po mano dekretinių komercinė įmonė buvo persitvarkiusi ir neberado man vietos. Šįkart dirbau valstybiniame sektoriuje, bet apdairiai sudarančiame tik terminuotas darbo sutartis, ir, nors vadovybei buvau pranešusi, kad po metų planuoju grįžti, einant laikui susivokiau, kad sutartis baigėsi ir baigėsi, nebeturiu darbo vietos. Niekas manęs ten nelaukia, yra jaunesnių, su geresniais diplomais. Taip turbūt buvo ir senajam mūsų dėstytojui, pagalvojau. Mes jį išstūmėm. Ir kai esi tas, kurį pakviečia dirbti, visai negalvoji apie tą, kurio jau nebepakviečia… Taip likau tik kinukalba.lt savininke.

Iš pradžių džiaugiausi, kad nuo covid mano verslas nenukentėjo, nes visi mokiniai tiesiog perėjo į nuotolines platformas. Net užpildžiau kažkokią savivaldybės anketą, kaip gerai mums klojasi. Deja, vėliau pažvelgusi į sąskaitas supratau, kad maždaug tik pusė perėjo į nuotolį, kitiems toks būdas buvo per sudėtingas ir jie tiesiog atkrito. Vis tik vasara vėl daug žadėjo. Žmonės skambino ir klausė, kada bus kursai, norėjo būtinai ateiti gyvai, tad išsinuomavom klasę. Pirmąkart per 10 metų veiklos turim patalpas! Vieną mėnesį pasikankinom dėl ne iki galo įrengto kabineto, kitą mėnesį pasidžiaugėm, o trečią valdžia liepė mokytis iš namų. Gerai, kad turiu tą klasę, nes kai neįmanoma namuose, tai įmanoma ten. „Mokytojų kabinetas“.

Šįmet išgyvenau aiškų suvokimą, kad nebesu jauniklė: išstūmė iš darbo, kankina nugaros skausmai, sunku, kai pamiegi per mažai, nesuprantu kai kurių naujų trendų ir man jie net visai neįdomūs, vis labiau įsimyliu LRT televiziją ir radiją, aplink akis smarkiai padaugėjo raukšlių (kvaila, kad nesitepiau paakių kremu, kurį gavau per trisdešimtmetį, įsižeidžiau, kad dovanotojas mane sendina), ne tiek daug liko iki pensijos (jei skaitys mano mama, tai suprantu, kad juoksis), apleidau savo tinklaraštį, o per tą laiką socialinėse medijose užaugo kiek naujų šaunių mamų! Kelias dienas buvau smarkiai nusiminusi, kad jau nebeturiu laiko įgyvendinti to, šito, trečio ir penkto. Jau nebespėsiu perskaityti visų knygų, sužiūrėti visų filmų ir išmokti išsvajotų dalykų, pasiekti proveržio visai naujose srityse. Teisingai sakė Jack Ma, kad apie 40-uosius jau reikia nurimti ir likti savo srityje. Pasikalbėjau apie tai su šiek tiek vyresne bičiule. O taip, sako ji,

galiausiai tenka pripažinti, kad kai kuriuos dalykus nuveiksime jau gal tik kitame gyvenime.

Ir aš tada pagalvojau, gerai, lai lieka kitam gyvenimui. O ką aš noriu nuveikti šitame? Ir tada užsidegė lemputė „o kada, jei ne dabar“. Ir ėmiau ieškoti patalpų klasei, ir ėmiau daugiau reklamuotis, ir pagaliau mes susikaupėm ir išleidom ilgai čiūčiuotą kinų kalbos pradžiamokslį „Kinų kalba skaniai ir gretai“!

Ir šiais sunkiais kovidiniais metais mūsų šeimoje atsirado dar vienas verslas. Kaip juokauju, vieni žmonės vaikams perka šuniukus, o štai aš saviškiui – verslą. Keletą mėnesių svarsčiau, kalbėjomės, ir prieš pat pirmąją bangą nupirkau tada vienuolikmečiui sūnui startinį Usborne knygų rinkinį. Jis sakė, kad rūpinsis viskuo pats: reklamuos, pardavinės, siųs, užsakinės. Mintyse supratau, kad lygiai kaip šuniukas – „taip taip, aš rūpinsiuos“, bet galiausiai vedžioja mama arba tėtis. Per porą pirmų mėnesių nieko nepardavus, per dar kelis šį bei tą pardavus pažįstamiems, entuziazmas smarkiai išblėso. Norėjo verslą perimti antragimis, bet irgi pritrūko parako. Tai teko tėveliams smarkiau įsijungti. Taip bendrom jėgom išlaikėm savo „šunelį“ nenumarinę ir prieš Kalėdas uždirbom net 5 eurus!

Grįžtant prie vaikų, per tuos nelemtus namų darbus santykiai su jais visiškai pakriko. Pradėjo meluot, išsisukinėt visame kame. Sako, „einu į kiemą“, o tam kieme – nė padujų. Pasirodo, makdonalde užkandžiauja ir wi-fi žaidimams gaudo.

Sykį turėjom kažkur nueit sutartu laiku. Prieš tai išėjo į kiemą. Iš paskos aš su mažaisiais. Išeinam, o dičkių – nė kvapo. Ir ten apėjau, ir ten – niekur nėra. Telefonai išjungti. Mažieji nervinasi, kad mano dėmesys kitur, tampo į visas puses zyzdami. Neatlaikiau, žliumbiau atsisėdus vidury kiemo ir rašiau bičiulei, kokie neįmanomi tie mano vaikai ir ką man su jais daryti, ar dar yra kokių prošvaisčių juos susigrąžinti?… Galvojau, kad vėl kur nuėjo pas draugus ar į maką, tiesiog pabėgo ir nebežada sugrįžti, neis ten, kur turim eiti, kad tik mane įskaudintų. Grįžo laiku, susiruošė ir linksmai nusiteikę ėjo. Nebuvo nė jokiam makdonalde, niekur. Man pasidarė taip gėda, kad taip negražiai apie savo vaikus galvojau. Priėjau ir atsiprašiau jų, kad mintyse taip iškeikiau.

Žinau, kad visada turim savo vaikais tikėt, bet kartais būna taip sunku…

Buvau rimtai išsigandus, kad tik poilsiaudami yra gerai ir draugiškai nusiteikę, o pareigų jokių niekada nebesiims. Bet, kaip teisingai tada man atrašė bičiulė, tai tebuvo duobė, dugnas, nuo kurio atsispyrėme ir daugiau niekad nebuvo taip blogai.

2020-ieji padovanojo daug tiesioginių ir netiesioginių pažinčių su kitomis mamomis. Gausių šeimų grupėje, suburtoje Ievos iš 7 prie stalo, esu davusi ir gavusi daug vertingų patarimų, paskaičiusi didelių šeimų istorijų ir pati pasidalinusi. Gera būti tarp tokių, kaip tu. Taip pat susipažinome su šeimomis, ugdančiomis vaikus namuose, ir su daug šeimų, gyvenančių ne sostinėje. Dar vienas mielas, daug dovanų suteikęs at(si)radimas – Local Kiddo grupė, kur ne tik perkame ir parduodame vaikų reikmenis, bet ir mezgasi draugystės, gilėja ankstesnės pažintys ir pildosi svajonės akyse. Vos pradėjus veikti Local Kiddo daiktomatui Antakalnyje, pagalvojau, kad reikia tokio ir Naujamiesčio mamoms. Ir ką jūs manot? Atsirado bendraminčių ir po kelių savaičių jau turėsime mainų spintą ir savo rajone!

Ir dar mane supo moterys žindymo mylėtojos. Per visus metus neįvyko nė vienas La Leche lygos žindančių mamų susitikimas, gaila, bet laiko ir jėgų skirta nemažai – ruošėme grupelę naujų žindymo vadovių. Ir metams baigiantis turime dar dvi moteris, į kurias galima drąsiai kreiptis informacijos ir palaikymo, ir tai nieko nekainuoja. Beje, prasiplėtėme ir geografiškai, nes viena jų gyvena ne Vilniuje, o netoli Alytaus.

Išmokėme senelius naudotis Hangout ir Messenger video pokalbiais, o smagiausias nuotykis buvo per Motinos dieną mamai po langais dainuoti „Šiam pasauly visko būna“.

Ir vis tik daugiausia laiko praleista su šeima. Pasimėgaudami savo didžiuoju automobiliu aplankėme nemažai Lietuvos vietų nuo kasmet ilsinančio pajūrio iki visai nematytų pažintinių takų. Kai kuriuos objektus radome, kai kurių neradome, kai kur pramogavome, kai kur smarkiai pykomės, bet svarbiausia, kad buvom kartu ir per nesutarimus, per atradimus, per pokalbius daug ko išmokom apie save ir vienas kitą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *